Tarp svajonių ir realybės: auklėtojos kasdienybė

Kai prieš dešimtmetį pasirinkau darželio auklėtojos profesiją, įsivaizdavau save skaitančią pasakas vaikams, dainuojančią daineles ir mokančią juos piešti. Naivi, ar ne? Realybė greitai parodė, kad darbas darželyje – tai ne tik spalvoti pieštukai ir šilti apsikabinimai. Tai ir ašaros, ir konfliktas tarp vaikų dėl to paties žaislo, ir tėvų nusivylimas, kad jų atžala dar nekalba angliškai būdama trejų.

Kiekvieną rytą įžengusi pro darželio duris, tampu ne tik auklėtoja, bet ir psichologe, mediatore, slaugytoja, kartais net teisėja. Tačiau būtent šis daugiasluoksniškumas daro šią profesiją tokią ypatingą – niekada nežinai, ko tikėtis, ir būtent tai verčia nuolat augti.

Mūsų švietimo sistema mėgsta kalbėti apie „vaiko ugdymą”, bet retai kas atkreipia dėmesį į tai, kaip vaikai ugdo mus. Kiekvienas mažylis, kurį sutinku, tampa mano mokytoju – moko kantrybės, kūrybiškumo, gebėjimo pastebėti smulkmenas ir džiaugtis mažais laimėjimais.

Sistemos spąstuose: ko nepasakoja gražios brošiūros

Darbas ikimokyklinio ugdymo sistemoje dažnai primena ėjimą per minų lauką. Viena vertus, esame spaudžiami laikytis programų, standartų, pildyti begalę dokumentų. Kita vertus, turime būti lankstūs, reaguoti į kiekvieno vaiko poreikius, kurie retai kada telpa į biurokratinius rėmus.

Kalbėkime atvirai – Lietuvos darželiuose situacija toli gražu nėra tobula. Grupėse per daug vaikų, atlyginimai juokingi, o kvalifikacijos kėlimo kursai dažnai būna formalūs ir neduodantys realios naudos. Tačiau labiausiai stebina tai, kad nepaisant šių iššūkių, dauguma auklėtojų kiekvieną rytą grįžta į darželį su šypsena ir pasiryžimu.

Kodėl? Nes mes matome tai, ko nemato biurokratai ir švietimo politikos formuotojai – tikrąjį vaiko augimą. Ne tą, kuris matuojamas testais ar atitikimu standartams, bet tą, kuris atsiskleidžia kasdienėse situacijose: kai vaikas pirmą kartą užriša batų raištelius, kai išsprendžia konfliktą be suaugusiojo pagalbos, kai pasidalina žaislu su draugu.

Tėvai – partneriai ar oponentai?

Santykis su tėvais – vienas sudėtingiausių aspektų auklėtojos darbe. Teoriškai turėtume būti partneriai, siekiantys bendro tikslo – laimingo ir visapusiškai išsivysčiusio vaiko. Praktiškai – dažnai tampame priešingų stovyklų atstovais.

„Kodėl mano Matas dar nemoka rašyti? Juk jam jau penkeri!” – klausia mama, visiškai ignoruodama faktą, kad jos sūnus ką tik išmoko dalintis žaislais, o tai – milžiniškas socialinis pasiekimas. „Ar tikrai reikia eiti į lauką, kai šalta? Juk Gabija gali susirgti!” – nerimauja tėtis, nesuprasdamas, kad būtent lauko žaidimai stiprina ne tik imunitetą, bet ir vaiko savarankiškumą.

Kartais jaučiuosi tarsi verčiama rinktis – pataikauti tėvams ar stovėti už tai, ką žinau esant geriausia vaikui. Bet po 10 metų darbo supratau vieną dalyką – geriausias būdas įveikti šį iššūkį yra atvirumas. Kai atvirai pasidalinu savo žiniomis, kai parodau tėvams, kaip jų vaikas auga ir tobulėja, dažniausiai sulaukiu ne pasipriešinimo, o palaikymo.

Technologijų era: nauji iššūkiai darželinukams

Šiandieniniai vaikai – skaitmeninės eros vaikai. Jie greičiau išmoksta naudotis planšete nei piešti pieštuku. Ir tai kelia nemažai iššūkių mums, auklėtojoms.

Pastebiu, kad vis daugiau vaikų ateina į darželį su ribotais socialiniais įgūdžiais. Jie puikiai žino, kaip perjungti „YouTube” vaizdo įrašus, bet nežino, kaip paprašyti draugo žaislo. Jie gali valandų valandas žiūrėti animacinius filmus, bet neturi kantrybės išklausyti pasakos iki galo.

Technologijos nėra blogis savaime – jos yra mūsų realybės dalis. Tačiau darželyje stengiuosi sukurti erdvę, kur vaikai galėtų atrasti pasaulį visais penkiais pojūčiais, o ne tik per ekraną. Kur jie galėtų liesti, uostyti, ragauti, klausytis ir matyti tikrą, ne virtualų pasaulį.

Kartą pasiūliau vaikams žaisti „telefoną” – ne tikrą, o įsivaizduojamą. Iš pradžių jie žiūrėjo į mane kaip į ateivę iš kitos planetos. Bet po kelių dienų pastebėjau, kaip jie kūrybiškai naudoja kaladėles, lapus, net smėlį „telefonams” kurti ir vaidina pokalbius. Tai buvo maža pergalė prieš ekranų kultūrą.

Emocinis intelektas: svarbiausia pamoka

Jei paklaustumėte manęs, ko labiausiai siekiu išmokyti savo grupės vaikus, atsakyčiau – emocinio intelekto. Ne raidžių, ne skaičių, ne eilėraščių (nors ir to mokome), bet gebėjimo atpažinti, įvardinti ir valdyti savo emocijas.

Mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, kad emocijos, ypač neigiamos, yra kažkas, ką reikia slėpti, kontroliuoti, nuslopinti. „Neverk, juk tu jau didelis”, „Nesinervink dėl tokių niekų”, „Nustok pykti” – šiuos sakinius vaikai girdi nuolat. Ir taip mes, suaugusieji, siunčiame žinutę: tavo jausmai nėra svarbūs.

Darželyje stengiuosi sukurti erdvę, kur visos emocijos yra priimtinos. Turime „emocijų kampelį”, kur vaikai gali nueiti, kai jaučiasi liūdni, pikti ar susijaudinę. Ten jie randa priemonių, padedančių nusiraminti – minkštų žaislų, streso kamuoliukų, piešimo reikmenų. Ir svarbiausia – ten jie randa suaugusįjį, kuris nesakys „nusiramink”, bet padės suprasti, ką jie jaučia ir kodėl.

Kai Lukas supyko, kad Emilija paėmė jo žaislą, nesakiau jam „nustok rėkti”. Vietoj to paklausiau: „Matau, kad esi piktas. Ar todėl, kad Emilija paėmė tavo mašinėlę?” Lukui linktelėjus, pasiūliau: „Gal nori jai pasakyti, kaip jautiesi?” Stebėjau, kaip penkiametis priėjo prie mergaitės ir pasakė: „Man nepatinka, kai paimi mano žaislus be leidimo. Aš supykstu.” Emilija atsiprašė ir grąžino mašinėlę. Šis mažas epizodas man buvo vertingesnis už bet kokį akademinį pasiekimą.

Auklėtojos profesija: tarp pašaukimo ir išsekimo

Būti darželio auklėtoja – tai nuolatinis balansavimas tarp meilės savo darbui ir profesinio perdegimo. Mes dirbame su nepaprastai reiklia auditorija – vaikais, kurie niekada nemeluoja apie savo jausmus ir niekada neapsimeta, kad jiems įdomu, jei taip nėra.

Kiekviena diena reikalauja visiško atsidavimo, energijos ir kūrybiškumo. Ir tai yra sunku. Ypač kai visuomenė vis dar žiūri į mus kaip į „tetą darželyje”, kuri tiesiog „prižiūri vaikus”, o ne kaip į profesionalą, formuojantį būsimą kartą.

Esu mačiusi, kaip talentingos kolegės palieka šią profesiją – dėl mažų atlyginimų, dėl perdegimo, dėl nepakankamo pripažinimo. Ir kiekvieną kartą, kai tai nutinka, jaučiu, kad prarandame kažką neįkainojamo.

Tačiau, nepaisant visų iššūkių, nekeisčiau savo profesijos į jokią kitą. Nes kur dar galėčiau kasdien matyti, kaip formuojasi asmenybė? Kur dar galėčiau jausti tokį tiesioginį savo darbo poveikį? Kur dar galėčiau patirti tokį nuoširdų dėkingumą, kokį rodo vaiko šypsena, kai jam pagaliau pavyksta tai, ko ilgai mokėsi?

Mažų rankų palytėta ateitis

Kartais, stebėdama savo grupės vaikus, pagalvoju apie tai, kokį pasaulį jie kurs užaugę. Ar Martynas, kuris taip rūpestingai prižiūri grupės augalus, taps aplinkosaugininku? Ar Ugnė, kuri visada pirma pasiūlo pagalbą nukritusiam draugui, bus gydytoja? Ar Dominykas, kuris kuria neįtikėtinas istorijas, taps rašytoju?

Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Bet žinau, kad kiekviena diena, praleista su šiais vaikais, yra investicija į ateitį. Ne tik jų, bet ir mano pačios.

Kai pradėjau dirbti darželyje, galvojau, kad mano užduotis – mokyti vaikus. Dabar suprantu, kad tai abipusis procesas. Jie moko mane matyti pasaulį kitaip – be išankstinių nuostatų, su nuostaba ir atvirumu. Jie primena man, kad klaidos yra ne nesėkmės, o mokymosi dalis. Jie parodo, kad kartais svarbiausia ne rezultatas, o procesas.

Taigi, jei kas nors paklaustų, ar sunku būti darželio auklėtoja, atsakyčiau: „Taip, nepaprastai sunku. Ir nepaprastai nuostabu.” Nes kiekvieną dieną turiu galimybę paliesti ateitį – per mažas rankutes, kurios šiandien dar tik mokosi laikyti pieštuką, bet rytoj galbūt rašys istorijas, kurios pakeis pasaulį.

O jums, tėvams ir būsimiems tėvams, norėčiau pasakyti: pasitikėkite mumis, auklėtojomis. Mes (https://pazinimomedis.lt/darzelio-aukletoja-ne-tik-vaikai-auga-su-mumis-bet-ir-mes-su-jais/) ne tik „prižiūrime” jūsų vaikus – mes augame kartu su jais, mokomės kartu su jais ir svajojame apie tokį patį dalyką kaip ir jūs – kad jie užaugtų laimingi, savarankiški ir atjaučiantys žmonės.