Kai tiesa skęsta informacijos sraute

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano mama pasidalino feisbuke straipsniu apie tai, kad mokslininkai esą įrodė – kavos gėrimas sukelia vėžį. Straipsnis atrodė įtikinamas: buvo nuotraukos, citatos, net kažkokie grafikai. Po kelių dienų ta pati mama atsiuntė kitą straipsnį – šįkart apie tai, kad kava apsaugo nuo vėžio. Abi publikacijos atrodė vienodai patikimos, abi turėjo panašų dizainą, abi rėmėsi „moksliniais tyrimais”.

Tai nėra vien mano mamos problema. Mes visi plaukiojame informacijos vandenyne, kuriame vis sunkiau atskirti, kas tikra, o kas sufabrikuota. Kasdien susiduriame su tūkstančiais pranešimų, straipsnių, vaizdo įrašų – ir tik nedidelė jų dalis yra tikrai patikima. Likusieji? Na, tai sudėtinga.

Dezinformacija šiandien tapo pramonės šaka. Yra žmonių, kurie uždirba pinigus kurdami melagingus straipsnius. Yra šalys, kurios investuoja milijonus į propagandos kampanijas. O mes, paprasti žmonės, turime išmokti navigaciją šiame chaose, neturėdami nei specialaus parengimo, nei daug laiko.

Emocijų spąstai: kai jausmai užgožia protą

Pirmasis ir svarbiausias manipuliacijų atpažinimo įrankis – savo emocijų stebėjimas. Jei straipsnis ar naujiena sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą ar net pernelyg didelį džiaugsmą – sustokite. Būtent to ir siekia manipuliatoriai.

Atliktas tyrimas parodė, kad melagingos naujienos socialiniuose tinkluose plinta šešis kartus greičiau nei tikros. Kodėl? Nes jos sukurtos taip, kad spustelėtume tą „pasidalinti” mygtuką nepasvarsčius. Jos žaidžia su mūsų emocijomis kaip pianistas su klavišais.

Pavyzdžiui, antraštė „ŠOKAS: Politikas X sugautas darant SIAUBINGĄ nusikaltimą!!!” yra klasikinis raudonas vėliavėlės signalas. Didžiosios raidės, šauktukai, emociškai įkrauti žodžiai – visa tai skirta ne informuoti, o sukelti reakciją. Tikros žiniasklaidos organizacijos paprastai vengia tokio sensacingo stiliaus, net kai praneša apie tikrai svarbius įvykius.

Praktinis patarimas: kai matote naujieną, kuri jus stipriai emociškai paveikia, padarykite gilų įkvėpimą ir palaukite penkias minutes prieš ją dalindamiesi ar reaguodami. Šis paprastas veiksmas gali apsaugoti jus nuo dezinformacijos platinimo.

Šaltinių anatomija: kas iš tikrųjų už to straipsnio?

Kartą gavau nuorodą į straipsnį apie vakcinų žalą. Svetainė atrodė profesionaliai – buvo logotipas, skyriai, net „Apie mus” puslapis. Bet kai pradėjau kasti giliau, paaiškėjo, kad visa svetainė sukurta prieš tris mėnesius, o „redakcijos komandoje” nurodyti žmonės neegzistuoja – jų nuotraukos buvo paimtos iš nemokamų nuotraukų bankų.

Šaltinio patikrinimas yra antrasis svarbiausias įgūdis. Ir tai ne taip sudėtinga, kaip atrodo. Štai ką galite padaryti per kelias minutes:

Pirmiausia, pažiūrėkite į domeno vardą. Ar tai žinomas žiniasklaidos šaltinis? Jei ne, įveskite svetainės pavadinimą į Google su žodžiais „fake news” ar „patikimumas”. Dažnai kiti žmonės jau yra patikrinę ir įspėja apie nepatikimus šaltinius.

Antra, ieškokite kontaktinės informacijos ir redakcijos duomenų. Tikra žiniasklaidos organizacija visada turi aiškią informaciją apie save, savo žurnalistus, redaktorius. Jei matote tik bendrą el. pašto adresą ar visai nieko – tai įtartina.

Trečia, patikrinkite, ar kiti patikimi šaltiniai praneša tą pačią naujieną. Jei kalbama apie tikrai svarbų įvykį, jį turėtų aprašyti kelios skirtingos žiniasklaidos organizacijos. Jei radote sensacingą naujieną tik vienoje vietoje – greičiausiai ji nėra tiesa.

Nuotraukų ir vaizdo įrašų klastotės

Vaizdinė medžiaga mus apgauna dar lengviau nei tekstas. Mes turime polinkį tikėti tuo, ką matome. „Nuotrauka nemeluo ja” – sakydavome anksčiau. Dabar tai jau nebegalioja.

Technologijos pasiekė tokį lygį, kad sukurti įtikinamą klastotę gali net vidutinių įgūdžių žmogus su nemokama programine įranga. Dirbtinis intelektas gali generuoti neegzistuojančių žmonių veidus, keisti vaizdo įrašuose sakytus žodžius, perkelti žmones į visai kitas vietas.

Bet yra gerų naujienų – daugumą klastočių galima atpažinti, jei žinai, ko ieškoti. Štai keli praktiniai būdai:

Naudokite atvirkštinę paiešką pagal paveikslėlį. Google Images ir TinEye leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur dar ji pasirodo internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandien Vilniuje” daryta nuotrauka iš tikrųjų yra trejų metų senumo kadras iš Varšuvos.

Žiūrėkite į detales. Klastotėse dažnai būna keistų dalykų: šešėliai krenta ne ta kryptimi, atspindžiai nesutampa, fone matomi objektai neatitinka konteksto. Kartą mačiau „įrodymą” apie demonstraciją Lietuvoje, kur fone aiškiai matėsi arabų kalba parašyti užrašai ant parduotuvių.

Vaizdo įrašuose atkreipkite dėmesį į lūpų judesius – ar jie sinchronizuoti su garsu? Ar yra keistų šuolių ar neryškumų? Deepfake technologija vis dar turi trūkumų, nors ir tobulėja kiekvieną dieną.

Konteksto svarba: kai tiesa tampa melu

Vienas klastingiausių manipuliavimo būdų – naudoti tikrus faktus, bet pateikti juos be konteksto arba su klaidinančiu kontekstu. Tai veikia puikiai, nes techniškai niekas nemeluoja, bet žmonės vis tiek gauna klaidingą įspūdį.

Pavyzdžiui, antraštė „Nusikalstamumas išaugo 50 procentų!” skamba bauginančiai. Bet jei paskaitytume visą straipsnį, galėtume sužinoti, kad tai lyginimas su praėjusiais metais, kai dėl karantino nusikalstamumas buvo rekordiškai žemas. Arba kad kalbama apie labai specifinę nusikaltimų kategoriją. Arba kad absoliučiais skaičiais tai reiškia padidėjimą nuo 4 iki 6 atvejų per metus.

Statistika yra ypač dažnai piktnaudžiaujama. Skaičiai atrodo objektyvūs ir moksliški, todėl mes jiems linkę pasitikėti. Bet statistiką galima pateikti taip, kad ji pasakytų beveik bet ką.

Kai matote statistinius duomenis, klauskite savęs: koks yra palyginimo taškas? Kokia imtis? Kas atliko tyrimą? Kaip buvo renkami duomenys? Jei šių atsakymų nėra straipsnyje – tai raudonas signalas.

Dar vienas konteksto iškraipymo būdas – senos naujienos, pateikiamos kaip šviežios. Ypač aktyviai tai naudojama krizių metu. Pavyzdžiui, konflikto pradžioje gali būti platinamos kelių metų senumo nuotraukos iš visai kitų įvykių, siekiant sukelti emociją ar pateisinti tam tikrą poziciją.

Ekspertų citatos ir „moksliniai tyrimai”

„Mokslininkai įrodė”, „tyrimai rodo”, „ekspertai teigia” – šios frazės turėtų sukelti ne pasitikėjimą, o klausimus. Kokie mokslininkai? Koks tyrimas? Kurie ekspertai?

Tikroje žurnalistikoje visada nurodoma, kas yra tas ekspertas, kokią kvalifikaciją jis turi, kur dirba. Pateikiama nuoroda į tyrimą ar bent jo pavadinimas. Jei straipsnyje tik miglotai užsimenama apie „tyrimus” ar „ekspertus” – greičiausiai jų nėra arba jie nėra patikimi.

Dar vienas triukas – naudoti tikrus ekspertus, bet citatą ištraukti iš konteksto arba paklausti eksperto ne jo srities klausimu. Garsus fizikas gali turėti labai keistas nuomones apie mediciną, bet jo titulas vis tiek skamba įspūdingai.

Patikrinti ekspertų patikimumą galima per kelias minutes. Įveskite jų vardą į Google kartu su jų teigiama ekspertizės sritimi. Ar jie tikrai dirba toje srityje? Ar turi atitinkamų kvalifikacijų? Ar kiti šaltiniai juos pripažįsta kaip ekspertus?

Dėl mokslinių tyrimų – jei tai tikrai svarbus tyrimas, jį turėtų aprašyti kelios skirtingos žiniasklaidos organizacijos. Be to, galite patikrinti, ar tyrimas publikuotas recenzuojamame mokslo žurnale. Svetainės kaip PubMed ar Google Scholar leidžia tai padaryti.

Socialinių tinklų ekosistema ir algoritmų vaidmuo

Facebook, Twitter, TikTok ir kiti socialiniai tinklai tapo pagrindiniu daugelio žmonių naujienų šaltiniu. Problema ta, kad šios platformos nesiekia mums rodyti tiesos – jos siekia mums rodyti tai, kas mus labiausiai užkabins, kad praleistume daugiau laiko platformoje.

Algoritmai išmoko, kad kontroversiškas, emociškai įkrautas turinys generuoja daugiau interakcijų. Todėl būtent toks turinys ir yra skatinamas. Rezultatas – mūsų naujienų srautuose dominuoja poliarizuojantis, dažnai netikslus ar tiesiog melagingas turinys.

Be to, socialiniai tinklai kuria tai, kas vadinama „filter bubble” – informacijos burbulu. Algoritmai rodo mums turinį, panašų į tą, su kuriuo jau sąveikavome. Jei kartą paspaudėte „patinka” ant straipsnio apie tam tikrą temą, gausite daugiau panašaus turinio. Laikui bėgant, jūsų informacijos srautas tampa vis vienašališkesnis, ir jums gali atrodyti, kad „visi” mąsto kaip jūs, nors realybė yra visai kitokia.

Kaip su tuo kovoti? Pirma, sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Jei skaitote vieną nuomonę, pasistenkite rasti ir priešingą. Antra, reguliariai išvalykite savo naujienų srautą – atsisakykite prenumeratos puslapių, kurie platina abejotiną turinį. Trečia, naudokite kelias skirtingas platformas ir šaltinius – nepriklausykite tik nuo vieno.

Dar svarbu suprasti, kad socialiniuose tinkluose bet kas gali atrodyti kaip patikimas šaltinis. Puslapiai su oficialiai skambančiais pavadinimais, profesionaliai atrodančiais logotipais ir tūkstančiais sekėjų gali būti visiškai sufabrikuoti. Sekėjus galima nusipirkti, puslapius galima sukurti per valandą.

Kai tiesa tampa ginklu: kaip apsiginti ir padėti kitiems

Supratimas, kaip veikia dezinformacija, yra tik pusė mūšio. Kita pusė – ką su tuo daryti praktiškai, kasdienėje veikloje.

Pirmiausia, sulėtinkite. Mes visi esame kalti dėl skuboto informacijos vartojimo. Skaitome tik antraštes, dalindamiesi straipsniais jų neperskaitę, reaguojame emociškai ir impulsyviai. Tai yra būtent tai, ko nori dezinformacijos kūrėjai. Paprastas sprendimas – prieš dalindamiesi bet kuo, perskaitykite visą straipsnį. Prieš komentuodami, patikrinkite faktus. Prieš reaguodami, sustokite ir pasvarstyke.

Antra, būkite kritišku vartotoju, bet ne ciniku. Yra skirtumas tarp sveiko skepticizmo ir visiško nepasitikėjimo. Ne visa žiniasklaida meluoja. Ne visi ekspertai yra apmokėti. Ne visos naujienos yra sufabrikuotos. Siekis tikrinti informaciją neturėtų virsti paranoija.

Trečia, kalbėkite su kitais. Kai matote, kad draugas ar šeimos narys dalijasi dezinformacija, neužpulkite jo. Užduokite klausimus: „Ar skaitei visą straipsnį?”, „Ar tikrinai, kas yra šis šaltinis?”, „Ar matei, kad kiti šaltiniai praneša ką nors kitaip?”. Dažnai žmonės net nesupranta, kad platina melą – jiems tiesiog niekas nepasakė, kaip patikrinti.

Ketvirta, mokykite kitus, ypač vyresnius žmones ir vaikus. Skaitmeninė raštingumas turėtų būti dėstomas mokyklose, bet tuo tarpu mes patys galime padėti savo artimiesiems. Parodykite jiems, kaip naudotis atvirkštine paieška pagal paveikslėlį. Paaiškinkite, kaip atpažinti įtartiną svetainę. Tai gali būti geresnė dovana nei dar vienas megztinis.

Penkta, palaikykite kokybišką žurnalistiką. Jei norite, kad egzistuotų patikimi naujienų šaltiniai, juos reikia remti – ar tai būtų prenumerata, ar parama. Tikra žurnalistika kainuoja pinigų. Žurnalistai turi gauti atlyginimus, redakcijos turi turėti išteklius patikrinti faktus, keliauti, tirti. Jei už viską mokės tik reklamos, kokybė nukenčia.

Galiausiai, pripažinkite, kai suklystate. Mes visi kartais patenkame į dezinformacijos spąstus. Tai normalu. Svarbu ne niekada neklysti, o pripažinti klaidą, kai ją pastebite, ir ištaisyti – ištrinti klaidingą įrašą, pasidalinti patikslinimu. Tai rodo ne silpnumą, o brandą.

Informacijos karas nesibaigs rytoj. Technologijos tobulės, manipuliavimo metodai taps vis sudėtingesni. Bet ir mes galime tobulėti – tapti atidžiais, kritiškai mąstančiais, atsakingais informacijos vartotojais. Kiekvienas iš mūsų turi galią sustabdyti dezinformacijos plitimą – tiesiog nepaspausdami to „pasidalinti” mygtuko, kol nesame tikri. Kartais mažiausia jėga yra galingiausia.