Mirtis – tema, kurios vengiame kaip ugnies
Pagalvokite, kada paskutinį kartą su šeima atvirai kalbėjote apie mirtį. Ne apie kažkieno laidotuves, ne apie tai, kad „senelė jau sena”, o tikrai – apie tai, ko norite, kai jūsų nebus, ko bijote, ką jaučiate. Dauguma žmonių tokio pokalbio tiesiog niekada neturėjo. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Lietuvoje mirtis ilgą laiką buvo kažkas, apie ką kalbama tik tada, kai ji jau čia pat. Sovietmečiu religija buvo nustumta į pakraštį, o kartu su ja – ir tie ritualai bei kalbos apie pomirtinį gyvenimą, kurie kitose kultūrose padeda žmonėms su šia tema susigyventi. Liko tyla. Ir ta tyla įsišaknijo giliai.
Kas nutinka, kai apie tai nekalbame
Problema ne tik filosofinė. Kai vengiame kalbėti apie mirtį, mes faktiškai vengiame kalbėti apie labai konkrečius dalykus: kas pasirūpins vaikais, jei kažkas nutiktų? Kokios yra paskutinės valios? Ar ligonis nori gydytis iki galo, ar nori ramiai išeiti? Šie klausimai niekur nedingsta – jie tiesiog laukia, kol situacija taps kriziška, ir tada visi turi priimti sprendimus skubotai, su ašaromis akyse ir be jokio pasiruošimo.
Psichologai tai vadina „mirties tabu efektu” – kai tema tokia užblokuota, kad net artimiausi žmonės negali jos paliesti. Ir paradoksas toks: kuo labiau vengiame, tuo baisesnė tema atrodo. Ji auga kaip šešėlis, nes niekas jos neapšviečia.
Kaip kitos kultūros su tuo tvarkosi
Japonijoje yra tradicija, vadinama shikatsu – žmonės iš anksto rašo savo „gyvenimo pabaigos dokumentus”, kuriuose nurodo ne tik praktinius norus, bet ir tai, ką nori palikti artimiesiems kaip žodžius ar atsiminimus. Meksikoje Mirusiųjų diena – ne gedulas, o šventė, kurioje mirtis tampa šeimos pokalbio dalimi jau nuo vaikystės. Tai nereiškia, kad šios kultūros nemyli gyvenimo – jos tiesiog neišsigąsta jo pabaigos.
Lietuvoje irgi buvo tokių tradicijų. Seniau žmonės mirdavo namuose, šeima dalyvaudavo visame procese, vaikai matydavo ir suprasdavo. Dabar mirtis „perduota” ligoninėms ir laidojimo namams – ji tapo kažkieno kito reikalu, o ne mūsų bendru žmogišku patyrimu.
Kaip pradėti – be dramatikos ir be spaudimo
Niekas nesako, kad reikia susodinti šeimą prie stalo ir paskelbti: „Dabar kalbėsime apie mirtį.” Tai tikrai neveiktų. Bet yra natūralių momentų – kai miršta kažkieno pažįstamas, kai žiūrite filmą su tokia tema, kai senelis pasako kažką apie savo sveikatą – kai galima tiesiog paklausti: „O tu kaip apie tai galvoji? Ko tu norėtum?”
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie bent kartą turėjo tokį pokalbį su artimaisiais, vėliau jaučia mažiau nerimo ir daugiau pasitikėjimo, kad jų norai bus išgirsti. Pokalbis nepadaro mirties mažiau tikros – jis padaro ją mažiau bauginančią.
Tyla, kuri kainuoja per brangiai
Galiausiai tai yra meilės klausimas. Kai nekalbame apie mirtį, mes iš tikrųjų sakome artimiesiems: „Aš nežinau, ko tu nori. Ir neklausiu.” O kai kalbame – net jei nepatogiai, net jei su pauzėmis – mes sakome: „Tu man svarbus. Ir aš noriu žinoti.” Tai vienas iš tų pokalbių, kurių niekas nenori pradėti, bet beveik visi vėliau sako, kad džiaugiasi jį turėję. Gal todėl verta pradėti šiandien – ne rytoj, ne tada, kai „bus tinkamas metas.” Tinkamas metas paprastai ateina per vėlai.
