Tas keistas jausmas, kai vėl žiūri tą patį filmą

Kiekvienas esame tai patyręs. Įjungi filmą, kurį matei gal tris, gal penkis kartus. Žinai, kas nutiks. Žinai, kurioje scenoje personažas mirs, žinai, ką jis pasakys prieš tai. Ir vis tiek – ašaros. Kartais net stipresnės nei pirmą kartą.

Tai nėra kažkoks psichologinis sutrikimas ar sentimentalumas. Tai kažkas gilesnio, ir mokslininkai bei filosofai jau kurį laiką bando suprasti, kodėl mūsų smegenys taip elgiasi.

Mes neverksime dėl siužeto

Čia ir slypi esminis nesusipratimas. Žmonės galvoja, kad verkiame, nes nežinome, kas bus toliau – kad netikėtumas mus sukrečia. Bet tai netiesa. Kai žiūrime filmą antrą ar trečią kartą, verkiame ne dėl to, kas vyksta ekrane, o dėl to, ką tai mumyse pažadina.

Psichologai tai vadina „emocinė atmintis„. Scena, kuri mus sukrėtė pirmą kartą, tampa savotišku emociniu žymeniu. Kai ją matome vėl, smegenys ne tik atkuria vaizdą – jos atkuria visą tą jausmo paketą. Ir kartais dar intensyviau, nes šį kartą mes laukiame to momento. Mes žinome, kad jis ateis, ir tas laukimas pats savaime tampa emocine įtampa.

Kai žinojimas tampa prakeikimu

Yra vienas paradoksas, kurį sunku paaiškinti logiškai: žinodami, kas nutiks, mes dažnai kenčiame labiau. Žiūri į personažą, kuris dar nieko nenujaučia, ir tu jau žinai jo likimą. Tai beveik kaip stebėti draugą, kuris eina į situaciją, iš kurios tu jau žinai išeitį – ir negali jo sustabdyti.

Graikų tragedijose žiūrovai dažnai žinodavo mitus, kuriais remtasi. Jie žinojo, kad Oidipas sužinos tiesą. Ir vis tiek salė verkė. Aristotelis tai vadino katarsis – emocinė išlaisvinimu per meną. Gal mes ne tokie ir modernūs, kaip manome.

Filmas kaip veidrodis, o ne langas

Yra ir kitas aspektas, apie kurį retai kalbama. Kai žiūrime tą patį filmą skirtingais gyvenimo etapais, mes matome skirtingus dalykus. Dvidešimtmetis ir keturiasdešimtmetis, žiūrintys tą pačią meilės istoriją, verkia dėl skirtingų priežasčių. Vienas verkia dėl to, ko dar nepatyrė. Kitas – dėl to, ką jau pažįsta.

Filmas nesikeičia. Mes keičiamės. Ir kiekvieną kartą ekranas atspindi kiek kitokį mūsų vidinį pasaulį.

Tiek to – tiesiog leisk sau verkti

Gal nereikia per daug analizuoti. Gal pakanka žinoti, kad tas jausmas – kai žinai, kas bus, ir vis tiek spaudžia krūtinę – yra vienas žmogiškiausių dalykų, kokius galime patirti. Tai reiškia, kad menas mus pasiekia ten, kur logika nebeveikia. Kad mes ne tik apdorojame informaciją, bet ir jaučiame. O tai, beje, yra gana retas ir brangus dalykas šiame pasaulyje, kuris vis labiau primena duomenų bazę.

Taigi kitą kartą, kai vėl įjungsi tą filmą ir vėl pajusi, kaip skauda gerklę toje pačioje scenoje – nesivaržyk. Tu tiesiog esi žmogus. Ir tai veikia.