Tas keistas jausmas kino salėje
Kiekvienas esame ten buvę. Sėdi ir žiūri filmą, kurį matei gal tris, gal penkis kartus. Žinai, kad herojus mirs trečiame veiksme. Žinai, kad meilės istorija baigsis tragiškai. Ir vis tiek – akys drėgsta. Gerkle kažkas suspaudžia. Kartais net gėda prieš save patį, nes racionaliai supranti: tai tik pikseliai ekrane, o tu jau žinai, kas bus toliau.
Bet gėda čia visiškai nereikalinga. Tai, kas vyksta tavo galvoje per tokius momentus, yra kur kas įdomiau nei atrodo.
Emocijos neturi atminties
Žmonės dažnai galvoja, kad ašaros per filmą – tai reakcija į netikėtumą, į siužeto posūkį, kurio nesitikėjai. Bet tai netiesa. Tyrimai rodo, kad žinojimas, kas nutiks, dažnai sustiprina emocinį atsaką, o ne jį slopina. Psichologai tai vadina anticipatory grief – iš anksto patiriamu liūdesiu. Tu žiūri į laimingą personažą ir jau žinai, kad jam liko gyventi dešimt minučių ekrano laiko. Tas žinojimas sukuria savotišką tragediją virš tragedijos.
Be to, mūsų smegenys yra apgaulingai geros imitatorės. Veidrodiniai neuronai – tie maži biologiniai sukčiai – verčia mus fiziškai jausti tai, ką matome. Kai personažas verkia, kažkokia mūsų smegenų dalis irgi „verkia”. Ir tam tikrų taisyklių ji nesilaiko – jai nesvarbu, ar tu šį filmą matai pirmą, ar dešimtą kartą.
Filmas kaip veidrodis
Bet čia dar ne viskas. Dažnai mes verkiame ne dėl personažo. Verkiame dėl savęs. Filmas tampa pretekstu – saugia erdve, kur galima išleisti tai, kas kasdieniniame gyvenime neturi vietos. Prarastas santykis, miręs artimas žmogus, nepriimtas sprendimas – visa tai gali iškilti per visiškai nesusijusį siužetą apie animacinius žuvų tėvus ar kosmonautus.
Ir kai žiūri tą patį filmą antrą kartą, tu jau nesi tas pats žmogus. Gyvenimas pasikeitė. Patirtys pasikeitė. Scena, kuri prieš penkerius metus nieko nereiškė, dabar smogia tiesiai į širdį, nes dabar tu supranti, apie ką ji iš tikrųjų kalba.
Kodėl mes vis tiek grįžtame
Yra dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama. Mes grįžtame prie tų filmų ne nepaisant ašarų, o dėl jų. Verkimas per filmą – tai savotiškas katarsis, kurį graikai suprato geriau nei mes. Emocinis išsikrovimas, kuris palieka kažką švaresnio, lengvesnio. Tarsi trumpas susitikimas su savo jautrumu, kurį kasdienybėje kruopščiai slepiame po darbų sąrašais ir socialinių tinklų slinkimu.
Geras filmas – net jei žinai kiekvieną jo posūkį – yra kaip sena daina, kurią girdi ir vis tiek ima šiurpas. Mechanizmas žinomas, bet tai jo nesugriauna.
Tai, ką ekranas mums grąžina
Galbūt tikrasis klausimas nėra „kodėl mes verkiame per filmus, kuriuos jau žinome”, o „kodėl mes taip retai leidžiame sau jausti visa kita”. Kinas yra viena iš tų retų vietų, kur socialinis sutarimas leidžia būti pažeidžiamam. Tamsi salė, svetimi žmonės aplink, ir tu – su savo ašaromis, kurios niekam nereikia aiškinti.
Tai nėra silpnumas. Tai turbūt vienas žmogiškiausių dalykų, kuriuos darome. Ir jei tas senas filmas vėl privertė tave verkti – gal tiesiog leisk sau. Smegenys žino, ką daro.
