Senas kūnas, naujas skausmas
Kiekvienas, kuris yra matęs savo senelį ar tėvą stoiškai ignoruojantį tai, kas jauną žmogų prikaustytų prie lovos, tikriausiai yra pagalvojęs – gal jie tiesiog stipresni? Gal mes, jaunesni, esame per daug lepūs? Atsakymas, kaip dažnai nutinka medicinoje, yra tiek paprastas, tiek sudėtingas vienu metu.
Nervai sensta kartu su mumis
Skausmo suvokimas nėra pastovus dydis. Jis kinta per visą gyvenimą, ir tai nėra vien psichologija ar charakterio reikalas. Periferinė nervų sistema su amžiumi praranda dalį savo receptorių – ypač tuos, kurie reaguoja į aštrų, staigų skausmą. Tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės dažnai vėliau pajaučia ūmų skausmą arba jį suvokia kaip mažiau intensyvų.
Tai skamba kaip privalumas, bet iš tikrųjų yra rimta problema. Skausmas – tai signalas. Kai širdies priepuolis vyresniam žmogui pasireiškia ne kaip spaudimas krūtinėje, o kaip lengvas diskomfortas ar net visai be simptomų, tai nėra stoiškumas. Tai nervų sistemos pokyčiai, kurie gali kainuoti gyvybę.
Lėtinis skausmas – kita istorija
Paradoksas slypi tame, kad nors ūmus skausmas su amžiumi gali silpnėti, lėtinis skausmas daro priešingą – jis stiprėja ir tampa sunkiau valdomas. Artrito, neuropatijos, stuburo degeneracijos sukeltas skausmas vyresnio amžiaus žmonėms dažnai yra intensyvesnis ir labiau paveikia kasdienį gyvenimą nei jaunesniems.
Neurologai tai aiškina centrinės nervų sistemos sensibilizacija – iš esmės smegenys ir nugaros smegenys tampa „pergudriai jautrios” po ilgų metų nuolatinių skausmo signalų. Sistema, kuri turėjo slopinti skausmą, pati tampa jo šaltiniu.
Ką medicina daro su šia žinia
Šiuolaikinė geriatrija vis labiau atsitraukia nuo universalių skausmo valdymo protokolų. Tai, kas veikia trisdešimtmečiui, septyniasdešimtmečiui gali būti ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga. Opioidai vyresnio amžiaus pacientams sukelia neproporcingai didelę kritimu ir kognityvinio nuosmukio riziką. NVNU – tie patys ibuprofenai ir diklofenakai – kelia rimtą grėsmę inkstams ir širdžiai.
Todėl šiandien gydytojai vis dažniau kalba apie multimodalinį požiūrį: fizioterapija, psichologinė pagalba, mažesnės vaistų dozės, neuromoduliacija. Tai ne alternatyvioji medicina – tai pripažinimas, kad skausmas yra per sudėtingas reiškinys, kad jį būtų galima gydyti vienu mygtuku.
Tai, ką verta atsiminti
Senėjimas ir skausmas nėra sinonimai, nors kultūriškai mes dažnai juos taip suvokiame. Ir čia slypi galbūt svarbiausia žinutė – tiek pacientams, tiek gydytojams. Vyresnio amžiaus žmogaus skausmo nuslopinimas ar ignoravimas, remiantis prielaida, kad „taip jau būna”, yra medicininė klaida. Tuo pačiu metu kiekvienas neįprastas simptomų nebuvimas – ypač ten, kur jie turėtų būti – turėtų kelti klausimų, o ne raminti. Skausmo mokslas vis dar turi daugiau klausimų nei atsakymų, bet bent jau šiuos klausimus jau moka užduoti.
