Kai gyvenimas meta riestainį: kodėl permainų bijome labiau nei reikėtų

Žinai tą jausmą, kai viskas rodos eina kaip įprasta, o paskui – bum! – ir tu jau stovi vidury kažko visiškai naujo ir nežinomo? Gal netikėtai neteko darbo, o gal santykiai ėmė ir subyrėjo kaip kortų namelis. O gal tiesiog pabudai vieną rytą ir supratai, kad tas gyvenimas, kurį gyveni, nebeatitinka to, ko iš tikrųjų nori.

Aš pats esu buvęs tokiose situacijose ne kartą. Ir kiekvieną kartą mano pirmoji reakcija buvo panaši – panika, neigimas ir desperatiškas noras grįžti į „normalumą”. Bet štai ką supratau per tuos metus: permainų nebijome todėl, kad jos būtų blogos. Bijome, nes jos išmuša mus iš komforto zonos ir primena, kad iš tikrųjų kontroliuojame daug mažiau, nei norėtume tikėti.

Mūsų smegenys yra suprojektuotos mylėti rutinas ir nuspėjamumą. Tai evoliucinis mechanizmas – mūsų protėviams buvo saugiau likti žinomoje vietoje nei rizikuoti su nežinomu. Bet šiandien tas pats mechanizmas dažnai mus paralyžiuoja, kai susiduriam su neišvengiamomis permainomis.

Pirmieji signalai: kaip suprasti, kad artėja permaina

Permainų atpažinimas nėra toks paprastas, kaip galėtų atrodyti. Kartais jos ateina kaip griausmas iš giedro dangaus, bet dažniau – tai lėtas procesas su subtiliais ženklais, kuriuos mes linkę ignoruoti.

Vienas didžiausių signalų – tai nuolatinis nepasitenkinimo jausmas. Ne tas vienkartinis „šiandien bloga diena”, o tas giluminis, nuolatinis „kažkas čia ne taip”. Gali būti, kad darbe jautiesi kaip hamsteriukas rate, santykiuose – kaip svetimas žmogus, o gyvenime apskritai – kaip vaidintum kažkieno kito vaidmenį.

Kitas svarbus ženklas – fiziniai simptomai. Mūsų kūnas dažnai žino apie artėjančias permainas anksčiau nei protas. Miego sutrikimai, nuolatinis nuovargis, dažni susirginimai, įtampa pečiuose ar nugaroje – visa tai gali būti signalai, kad kažkas tavo gyvenime reikalauja dėmesio.

Taip pat atkreipk dėmesį į tai, ką galvoji prieš miegą ir ką pirma pagalvoji pabundęs. Jei tos mintys dažnai sukasi apie tai, kaip pabėgti nuo dabartinės situacijos ar kaip viskas būtų kitaip – tai aiškus signalas.

Kai permaina jau įvyko: pirmosios 48 valandos

Gerai, tarkime, permaina jau įvyko. Gal tau pranešė apie atleidimą, gal partneris pasakė „mes turime pasikalbėti”, o gal tiesiog priėmei svarbų sprendimą, kuris viską pakeitė. Pirmos dvi paros po didelės permainų yra kritinės.

Pirmiausia – leisk sau jausti. Rimtai. Tai skamba kaip banalu, bet dauguma mūsų pirmiausia bandome užgniaužti emocijas, apsimesti, kad viskas gerai, arba iškart šokti į „sprendimų režimą”. Bet jei neduosi sau laiko išgyventi pradinį šoką, tos emocijos vis tiek išlįs vėliau, tik daug keistesniais būdais.

Antra – nekalbėk su visais iš eilės. Žinau, kad gali būti stiprus noras skambinti visiems draugams ir pasakoti, kas nutiko. Bet pirmomis valandomis tu dar pats nesupranti, ką iš tikrųjų jauti ir ką visa tai reiškia. Pasirink vieną ar du žmones, kuriems pasitiki, ir su jais pasikalbėk. Kiti gali palaukti.

Trečia – nedaryti didelių sprendimų. Tai ne metas parduoti butą, persikelti į kitą miestą ar kardinaliai keisti gyvenimą. Pirmosios 48 valandos – tai laikas stabilizuotis, ne transformuotis.

Emocinė amerikietiška kalnelis: ko tikėtis pirmąjį mėnesį

Po pradinės fazės prasideda tai, ką aš vadinu emociniu amerikietiškuoju kalneliuku. Ir čia svarbu suprasti – tai visiškai normalu. Tu nebūsi nuolat liūdnas ar nuolat optimistiškas. Emocijos šokinės kaip pamišusios.

Viena diena gali būti pilna vilties ir naujų galimybių jausmo. Kita – pilna baimės ir nostalgijos. Dar kita – tiesiog tuščia ir nieko nejausti. Ir tai viskas yra OK. Problema kyla tada, kai mes pradedame save teisti už šias emocines svyravimas.

Aš prisimenu, kai praradau darbą, kuriame dirbau penkerius metus. Pirmą savaitę buvau beveik euforiškas – pagaliau laisvas! Antrą savaitę – panika. Trečią – keista ramybė. Ketvirtą – vėl panika, bet jau kitokia. Ir taip ratu. Pradžioje maniau, kad su manimi kažkas ne taip. Vėliau supratau, kad tai tiesiog normalus procesas.

Praktinis patarimas šiam laikotarpiui: vesk emocijų dienoraštį. Ne tam, kad analizuotum ar spręstum, o tiesiog užrašyk, ką jauti. Kartais tiesiog vienas sakinys per dieną. Po kelių savaičių pamatysi modelius ir supratimą, kad emocijos tikrai svyruoja, bet vis tiek juda į priekį.

Kai draugai ir šeima „padeda” (bet iš tikrųjų ne visada)

Štai kur tampa sudėtinga. Žmonės aplink tave norės padėti. Ir tai nuostabu. Bet kartais jų pagalba gali būti… na, ne visai tai, ko tau reikia.

Bus žmonių, kurie bandys tau pasakyti, kaip jausti. „Nesijaudink”, „Viskas bus gerai”, „Bent jau tu…” – šie sakiniai, nors ir pasakyti su geriausiomis intencijomis, gali jausti kaip tavo patirties nuvertinimas.

Bus ir tokių, kurie norės, kad tu greičiau „pasveiktum” ir vėl būtum tas pats. Jiems nepatogu matyti tave kovojantį, todėl jie netiesiogiai spaus grįžti į normalumą.

O dar bus tų, kurie projektuos savo baimes ant tavęs. „O Dieve, kaip tu gyveni?”, „Aš niekada negalėčiau to padaryti” – tokie komentarai labiau apie jų baimes nei apie tavo situaciją.

Kaip su tuo elgtis? Pirma, suprask, kad žmonės dažniausiai elgiasi taip dėl savo nepatogumų su permainomis, ne dėl tavęs. Antra, būk konkretus dėl to, ko tau reikia. Vietoj to, kad leistum žmonėms spėlioti, pasakyk: „Man dabar reikia tiesiog, kad kas nors išklausytų, ne patarimus duotų” arba „Būtų super, jei galėtume tiesiog pažiūrėti filmą ir nekalbėti apie tai”.

Ir svarbiausia – suteik sau leidimą riboti kontaktą su žmonėmis, kurie išsemią tave, net jei jie yra šeima ar seni draugai. Permainų laikotarpiu tavo emocinė energija yra ribota. Naudok ją išmintingai.

Praktiniai įrankiai kasdieniam išgyvenimui

Gerai, užtenka teorijos. Pasidalinsiu konkrečiais dalykais, kurie man padėjo (ir kurie nepadėjo, bet apie tai irgi).

Rytinė rutina – tai skamba kaip dar vienas „self-help” klišė, bet klausyk. Kai viskas aplink keičiasi, turėti bent keletą dalykų, kurie lieka stabilūs, yra neįkainojama. Mano rutina labai paprasta: stiklinė vandens, penkios minutės tempimo, dešimt minučių su kava be telefono. Nieko įspūdingo, bet tai mano kasdienė inkaro vieta.

Fizinis judėjimas – ne, tau nereikia pradėti bėgioti maratonus ar eiti į sporto salę (nebent nori). Bet kažkoks fizinis aktyvumas yra būtinas. Pasivaikščiojimai ypač veikia, nes judesys padeda smegenis apdoroti emocijas. Aš pastebėjau, kad daugelis mano didžiausių įžvalgų atėjo ne sėdint ir intensyviai galvojant, o vaikštant be jokio konkretaus tikslo.

Kūrybiškumas – ir ne, tau nereikia būti menininku. Gali būti piešimas, rašymas, grojimas, kepimas, sodininkyste – bet kas, kas leidžia tau kažką kurti. Permainų laikotarpiu mes dažnai jaučiamės bejėgiai, o kūrybinė veikla grąžina kontrolės jausmą.

Riboti naujienos ir socialinė media – kai tu jau emocinėje kalnelėje, tau tikrai nereikia dar ir pasaulio problemų ant pečių. Aš nesakau, kad reikia visiškai atsikirsti, bet būk sąmoningas. Gal tikrink naujienas kartą per dieną, ne kas valandą. Gal ištrink keletą aplikacijų iš telefono laikinai.

Kas nepadėjo: bandymas „užsiimti” iki išsekimo. Kurį laiką bandžiau tiesiog užpildyti kiekvieną minutę veikla, kad nereikėtų galvoti ar jausti. Tai veikė trumpam, bet paskui atėjo dar didesnis nuovargis.

Kada ieškoti profesionalios pagalbos

Štai tema, apie kurią daugelis vengia kalbėti, bet ji super svarbi. Yra skirtumas tarp normalaus permainų išgyvenimo proceso ir kažko, kas reikalauja profesionalios pagalbos.

Normalus procesas: emocijos svyruoja, bet vis tiek yra gerų dienų. Tu vis dar gali funkcionuoti kasdienybėje, net jei sunkiai. Laipsniškai jauti, kad progresuoji, net jei tai du žingsniai pirmyn, vienas atgal.

Laikas kreiptis pagalbos: jei po kelių savaičių ar mėnesio jauti, kad grimzti giliau, ne keli aukštyn. Jei pradedi turėti mintis apie savęs sužalojimą. Jei nustoji rūpintis baziniais dalykais – higiena, mityba, miegas. Jei pradedi piktnaudžiauti alkoholiu ar kitomis medžiagomis, kad susidorotum. Jei izoliuojiesi nuo visų žmonių ilgam laikui.

Ir čia svarbu suprasti – kreiptis pagalbos nereiškia, kad tu silpnas ar nesugebi pats susidoroti. Tai reiškia, kad tu pakankamai protingas, kad suprastum, kada reikia paramos. Aš pats esu lankęsis pas terapeutą keliais gyvenimo etapais, ir vienintelis dalykas, kurį gailiu – kad nepadariau to anksčiau.

Psichologas ar terapeutas gali padėti keliais būdais: suteikti objektyvų požiūrį, kai tu pats esi per daug įsipainiojęs; išmokyti konkrečių įgūdžių susidoroti su stresu ir emocijomis; padėti identifikuoti destruktyvius mąstymo modelius; suteikti saugią erdvę išreikšti tai, ko negali pasakyti kitiems.

Kai dulkės nusėda: atrandant naują normalumą

Taigi, praėjo laikas. Gal kelios savaitės, gal keli mėnesiai. Emocijos vis dar svyruoja, bet ne taip drastiškai. Tu jau nebepabundi su ta akimirksnė dezorientacijos, kol prisimeni, kad viskas pasikeitė. Nauja realybė pradeda jausti kaip… na, realybė.

Čia prasideda įdomiausia dalis, kurią daugelis nepastebi. Tu nebe tas pats žmogus, kuris buvai prieš permainą. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog faktas. Permainų išgyvenimas keičia mus. Klausimas tik – kaip?

Aš pastebėjau, kad po didelių permainų žmonės paprastai eina vienu iš trijų kelių. Kai kurie bando desperatiškai atkurti tai, kas buvo – rasti tokį patį darbą, tokį patį partnerį, tokį patį gyvenimą. Kiti nueina į kitą kraštutinumą – visko atsisako ir bando tapti visiškai kitu žmogumi. O treti – ir tai, mano nuomone, sveikausia – integruoja patirtį ir kuria kažką naujo, bet autentiško.

Tas trečias kelias reiškia paklausti save: ką ši permaina man parodė apie mane patį? Kokios vertybės man iš tikrųjų svarbios? Ką noriu pasiimti iš praeities, o nuo ko esu pasirengęs atsisveikinti?

Tai nėra vienkartinis pokalbis su savimi. Tai procesas, kuris tęsiasi. Bet kažkuriuo momentu pastebėsi, kad jau ne kovoji su permaina, o gyveni su ja. Ir galbūt – tik galbūt – net dėkingas už kai kuriuos dalykus, kuriuos ji atvedė.

Nesakau, kad turi būti dėkingas už skausmą ar sunkumus. Bet dažnai per tas permainas mes sužinome dalykų apie save, kuriuos kitaip niekada nebūtume sužinoję. Sužinome, kad esame stipresni, nei manėme. Kad galime išgyventi dalykus, kurie atrodė neįmanomi. Kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, nei planavome, ir vis tiek būti geras.

Permainų kompasas: kai gyvenimas tampa kelione, ne tikslu

Žinai, kas keisčiausia? Po kelerių metų ir kelių didelių permainų aš supratau, kad stabilumas, kurio taip ieškojau, iš tikrųjų niekada neegzistavo. Gyvenimas visada buvo nepastovus, visada keitėsi – aš tiesiog to nepastebėjau, kol permainų negalėjau ignoruoti.

Dabar žiūriu į permainas kitaip. Ne kaip į kažką, ko reikia bijoti ar nuo ko reikia gintis, o kaip į neišvengiamą gyvenimo dalį. Kartais jos malonios, kartais skausmingos, bet visos – informatyvios.

Emocinis atsparumas, apie kurį kalbame, nėra apie tai, kad tapti nesulaužomu ar nejautriu. Tai apie lankstumą. Tai apie gebėjimą sulinkti vėjo gūsyje, bet nesulūžti. Tai apie pasitikėjimą, kad net jei nežinai, kas bus toliau, tu susidorosi su tuo, kas ateis.

Praktiškai tai reiškia kelių dalykų kultivavimą kasdienybėje. Pirma – sąmoningumo. Gebėjimo pastebėti, kas vyksta tavyje ir aplink tave, be momentinio sprendimo ar reakcijos. Antra – užuojautos sau. Gebėjimo elgtis su savimi taip, kaip elgtumeis su geru draugu sunkiu metu. Trečia – perspektyvos. Supratimo, kad šis momentas, kad ir koks intensyvus, yra tik momentas, ne visa istorija.

Ir galiausiai – bendruomenės. Žmonių, kurie mato tave, palaiko tave, primena tau, kas esi, kai pats pamiršti. Ne žmonių, kurie sprendžia tavo problemas, o tų, kurie būna šalia, kol tu pats jas sprendžiuoji.

Permainų nebėra taip baisu, kai supranti, kad jos neša ne tik praradimus, bet ir galimybes. Ne tik pabaigų, bet ir pradžių. Ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas gali būti. Ir kad tu – su visomis savo baimėmis, abejonėmis ir netobulumais – esi pakankamai stiprus tam, kas bebūtų priekyje.