Kai naujienos tampa spektakliu

Prisimenu, kaip prieš keletą metų sėdėjau su kavos puodeliu rankoje ir skaičiau tą pačią naujieną trijuose skirtinguose portaluose. Viename antraštė šaukė apie katastrofą, kitame – apie nedidelį incidentą, o trečiame viskas atrodė kaip įprasta kasdienybė. Tas pats įvykis, trys visiškai skirtingos realybės. Būtent tą rytą supratau, kad mes gyvename ne informacijos, o interpretacijų amžiuje.

Šiandien visi esame bombarduojami informacijos srautu. Kiekvieną minutę į mūsų ekranus liejasi naujienos, nuomonės, analizės, komentarai, reakcijos į komentarus ir reakcijos į reakcijas. Ir kažkur tame chaose yra tikri faktai, bet jie dažnai paslepiami po keliais sluoksniais manipuliacijų, emocijų ir kažkieno darbotvarkės. Kaip čia nepasimiesti?

Antraštės, kurios žvejoja tavo dėmesį

Pradėkime nuo to, kas mus pirmiausia užkabina – antraščių. Žiniasklaidos portalai puikiai žino, kad tu neskaitysi visko. Dažniausiai tik peršoksi akimis per antraštes ir gal sustosi prie vienos ar dviejų. Todėl antraštės tapo tikru meno kūriniu – tik ne literatūriniu, o manipuliacijos.

Atkreipk dėmesį, kaip dažnai antraštėse naudojami tokie žodžiai kaip „šokas”, „skandalas”, „netikėta”, „paaiškėjo tiesa”. Arba mano asmeninis favoritas – „to, ko niekas nesitikėjo”. Šie žodžiai yra kaip raudonos vėliavos, signalizuojančios, kad kažkas čia bando labai stipriai patraukti tavo dėmesį.

Dar vienas klasikinis triukas – antraštė, kuri užduoda klausimą. „Ar politikas X padarė nusikaltimą?” Skamba rimtai, tiesa? Bet jei perskaitytum visą straipsnį, dažnai pamatytum, kad atsakymas yra „ne” arba „nežinome”. Bet antraštė jau padarė savo darbą – tavo smegenyse užsifiksavo asociacija tarp to politiko ir nusikaltimo.

Praktiškas patarimas: kai matai labai emocingą antraštę, sustok ir paklausk savęs – ką tiksliai ji teigia? Ar tai faktas, ar tik insinuacija? Ir svarbiausia – perskaityk visą straipsnį prieš dalindamasis juo socialiniuose tinkluose. Žinau, žinau, tai skamba kaip tavo mamos patarimas, bet ji buvo teisi.

Šaltinių žaidimas: kas iš tikrųjų kalba?

Vienas iš subtiliausių manipuliavimo būdų – tai kaip pateikiami šaltiniai. Pastebėjai, kaip dažnai straipsniuose rašoma „šaltiniai teigia”, „ekspertai sako”, „artimi žmonės patvirtina”? Kas tie žmonės? Kiek jų? Kokia jų kompetencija?

Kartą mačiau straipsnį, kuriame buvo rašoma „medikai įspėja” apie tam tikrą produktą. Skamba įtikinamai, tiesa? Bet kai pasigilini, pasirodo, kad tai vieno gydytojo nuomonė, kurią jis išreiškė savo asmeniniame tinklaraštyje. Vienas žmogus staiga tapo „medikais”. Magiška transformacija.

Tikrai patikimi straipsniai nurodo konkrečius šaltinius: vardus, pareigas, organizacijas, tyrimus su nuorodomis. Jei straipsnyje rašoma „tyrimas parodė”, bet nenurodoma koks tyrimas, kas jį atliko ir kada – tai raudonas signalas. Gali būti, kad tas „tyrimas” buvo vieno studento apklausa iš penkių žmonių.

Dar vienas dalykas – ekspertų parinkimas. Jei straipsnyje kalbama apie ekonomiką, bet komentuoja politologas, arba apie mediciną kalba žurnalistas – kažkas čia ne taip. Tikra žurnalistika ieško kompetentingų šaltinių, ne tų, kurie pasakys tai, ką norima išgirsti.

Konteksto vagystė ir selektyvūs faktai

Čia prasideda tikrai įdomūs dalykai. Gali pateikti visiškai teisingą faktą, bet taip jį iškraipyti kontekstu, kad jis pasakys visiškai ką kita. Tai kaip fotografuoti žmogų tik iš blogos pusės – nuotrauka tikra, bet įspūdis iškreiptas.

Pavyzdys iš gyvenimo: matai antraštę „Nusikalstamumas išaugo 50 procentų!” Skamba baisiai, tiesa? Bet jei paskaitytum toliau, gali paaiškėti, kad tai lyginimas su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu, kai dėl karantino nusikalstamumas buvo rekordiškai žemas. Arba kad tas augimas reiškia padidėjimą nuo 2 iki 3 atvejų per mėnesį mažame miestelyje. Techniškai – 50 procentų augimas. Realybėje – statistinis triukšmas.

Arba imkime citatas. Kažkas pasakė ilgą kalbą, bet straipsnyje pasirenkama viena frazė, ištraukta iš konteksto. Ypač mėgstama taktika – naudoti daugtaškius citatos viduryje. „Aš manau… kad tai buvo klaida.” Kas buvo tarp tų daugtaškių? Galbūt „nors kai kas ir teigia”, bet tai jau visiškai pakeičia prasmę.

Kaip nuo to apsiginti? Kai matai statistiką ar citatas, visada klausk savęs: su kuo lyginamas? Koks kontekstas? Kokia visa citata? Jei straipsnis nepateikia šios informacijos, ieškokite originalaus šaltinio. Taip, tai reikalauja pastangų, bet tai vienintelis būdas išlikti sąmoningam.

Emocijų manipuliacija: kai jausmai užgožia protą

Žiniasklaida puikiai žino, kad emocijos yra greitesnis kelias į tavo smegenų sprendimų priėmimo centrą nei logika. Todėl manipuliuojantys straipsniai visada siekia sukelti stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą, kartais net euforiją.

Pastebėk, kaip dažnai straipsniuose naudojami emociškai įkrauti žodžiai. Ne „pasakė”, o „prisipažino” arba „išsišokė”. Ne „sprendimas”, o „skandalingas sprendimas”. Ne „skirtinga nuomonė”, o „ataka” ar „puolimas”. Šie žodžiai nėra neutralūs – jie sako tau, kaip turėtum jaustis.

Ypač efektyvu veikia asmeninės istorijos. Straipsnis apie socialinę problemą prasideda vieno žmogaus tragiška istorija. Tu emociškai įsijauti, o tada tau pateikiama tam tikra išvada ar sprendimas. Tavo emociškai įkrautas protas daug mažiau kritiškai vertins pateiktą informaciją.

Nesakau, kad emocijos yra blogai – jos daro mus žmonėmis. Bet kai skaitysi naujieną ir pajusi stiprią emocinę reakciją, sustok. Atsitraukite. Paklausk savęs: ar ši emocija kyla iš faktų, ar iš to, kaip tie faktai man pateikiami? Kartais tiesiog reikia palaukti kelias valandas ir grįžti prie straipsnio šaltesne galva.

Faktai prieš nuomones: kaip atskirti?

Čia yra pagrindinis dalykas, kurį turėtume išmokti dar mokykloje, bet dažniausiai neišmokstame. Faktas yra kažkas, kas gali būti patikrinta ir patvirtinta. Nuomonė yra kažkieno interpretacija ar vertinimas.

„Vakar temperatūra buvo 25 laipsniai” – faktas. „Vakar buvo karšta diena” – nuomonė (kam nors 25 laipsniai gali būti šilta, kam nors karšta, kam nors vėsu).

„Vyriausybė priėmė įstatymą X” – faktas. „Vyriausybė priėmė blogą įstatymą” – nuomonė.

Problema ta, kad šiuolaikinėje žiniasklaidoje faktai ir nuomonės dažnai sumaišyti taip sumaniai, kad sunku atskirti. Straipsnis gali prasidėti faktais, pereiti prie nuomonių, vėl grįžti prie faktų, ir tu net nepastebėsi, kur yra ta riba.

Praktinis patarimas: skaitydamas straipsnį, pabandyk mentaliai atskirti faktus nuo nuomonių. Gali net pažymėti skirtingomis spalvomis, jei tai padeda. Faktas – tai kas įvyko, kas buvo pasakyta, kokie skaičiai. Nuomonė – tai interpretacija, vertinimas, prognozė, rekomendacija.

Ir dar vienas dalykas – net rimti leidiniai turi nuomonių skiltis. Tai normalu ir gerai. Bet tos nuomonės turėtų būti aiškiai pažymėtos kaip nuomonės, ne sumaišytos su naujienomis. Jei leidinys to nedaro – tai jau pats savaime signalas apie jo patikimumą.

Socialinių tinklų burbulas ir algoritmai

Dabar pakalbėkime apie kažką, kas daro visą situaciją dar sudėtingesne – socialinių tinklų algoritmus. Facebook, Instagram, TikTok, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi) – visi jie nori vieno: kad praleistu kuo daugiau laiko jų platformoje. Ir geriausias būdas tai padaryti – rodyti tau turinį, su kuriuo sutinki.

Jei dažnai spaudžiuoji „patinka” tam tikro tipo straipsniams, algoritmas rodys tau daugiau panašių. Jei komentuoji tam tikros politinės pakraipos įrašus, gausi daugiau tos pačios pakraipos turinio. Pamažu atsiduri informaciniame burbule, kur visi galvoja panašiai kaip tu, visi dalinasi panašiomis nuomonėmis, visi patvirtina tavo įsitikinimus.

Skamba patogu, tiesa? Problema ta, kad tikrovė nėra burbulas. Tikrovėje egzistuoja skirtingos nuomonės, sudėtingos problemos, pilki atspalviai. Bet tavo socialinių tinklų srautas tau to nerodys.

Aš pats tai pajutau, kai prieš keletą metų specialiai pradėjau sekti žmones ir puslapius, su kuriais nesutinku. Ne tam, kad ginčyčiausi komentaruose (tai beviltiška), bet tiesiog tam, kad suprasčiau, kaip galvoja kita pusė. Ir žinai ką? Tai buvo nepatogu, kartais net erzinančiai, bet labai naudinga. Supratau, kad daugelis klausimų nėra tokie juodi-balti, kaip atrodė mano burbule.

Ką galima daryti? Sąmoningai ieškoti įvairių šaltinių. Skaityti leidiniuos, kurie tau nepatinka (bent kartais). Tikrinti faktus ne tik tuose šaltiniuose, kurie patvirtina tavo nuomonę. Taip, tai reikalauja pastangų, bet alternatyva – gyventi iliuzijoje.

Kai naujienos tampa ginklu informaciniame kare

Turime pripažinti, kad gyvename informacinio karo laikais. Tai nėra metafora – tai realybė. Yra šalių, organizacijų ir grupių, kurios sąmoningai skleidžia dezinformaciją, manipuliuoja faktais, kuria netikras naujienas tam tikrais politiniais ar ekonominiais tikslais.

Rusijos propaganda Ukrainos karo kontekste yra akivaizdus pavyzdys, bet tai toli gražu ne vienintelis. Yra komercinių interesų grupių, kurios manipuliuoja informacija apie klimato kaitą, vakcinacijas, ekonomiką. Yra politinių jėgų, kurios kuria alternatyvias realybes savo rinkėjams.

Kartais tai daroma labai subtiliai. Ne tiesiog meluojama, bet pateikiami pustiesos, iškreipiamas kontekstas, sukuriamos klaidinančios asociacijos. Arba tiesiog užtvindoma informacijos erdvė tiek daug prieštaringų pranešimų, kad žmonės nustoja tikėti bet kuo ir nuleidžia rankas.

Kaip apsiginti? Pirma, būk skeptiškas, bet ne ciniškas. Skeptikas klausia įrodymų, cinikas netiki niekuo. Antra, tikrink šaltinius – kas finansuoja tą portalą? Kokia jo istorija? Ar jis anksčiau yra buvęs pagautas skleidžiant dezinformaciją? Trečia, jei kažkas skamba per gerai (arba per blogai), kad būtų tiesa – greičiausiai taip ir yra.

Ir dar vienas svarbus dalykas – būk atsargus su tuo, ką dalinies. Kiekvieną kartą, kai pasidalini nepatikrinta informacija, tu tampai tos dezinformacijos grandinės dalimi. Taip, net jei pridedi komentarą „nežinau, ar tai tiesa, bet įdomu”. Dauguma žmonių perskaitys tik antraštę ir įsiminę kaip faktą.

Kelias į sąmoningą informacijos vartojimą

Po viso šito gali atrodyti, kad situacija beviltiška. Kad neįmanoma pasitikėti niekuo, kad visi meluoja, kad tiesos nėra. Bet tai būtų klaidinga išvada. Tiesa egzistuoja, faktai egzistuoja, ir yra daug gerų žurnalistų, kurie sąžiningai dirba savo darbą.

Esmė ta, kad turime tapti aktyviais, o ne pasyviais informacijos vartotojais. Tai reiškia, kad negalime tiesiog atsisėsti ir leisti, kad naujienos į mus liejasi kaip iš žarnos. Turime išmokti filtruoti, tikrinti, klausti, abejoti.

Pradėk nuo paprastų dalykų. Turėk kelis patikimus šaltinius, kuriuos reguliariai skaitai – ne vieną, bet kelis, galbūt skirtingų pakraipų. Išmok atpažinti pagrindinius manipuliavimo būdus, apie kuriuos kalbėjome. Kai kažkas sukelia stiprią emocinę reakciją, sustok ir pagalvok. Prieš dalindamasis, patikrink.

Ir svarbiausia – pripažink, kad gali klysti. Mes visi turime savo išankstinius nusistatymus, savo burbulus, savo aklas zonas. Būti atviru tam, kad gali būti ne teisus, yra ne silpnybės, o stiprybės ženklas. Tai reiškia, kad tavo nuomonė grindžiama ne ego, o ieškojimų tiesos.

Informacijos raštingumas šiandien yra ne mažiau svarbus nei gebėjimas skaityti ir rašyti. Tai įgūdis, kurio reikia mokytis ir praktikuoti. Bet kai jį įgyji, pasaulis tampa aiškesnis. Ne paprastesnis – jis vis tiek lieka sudėtingas. Bet aiškesnis. Ir tai jau daug.

Taigi kitą kartą, kai matai šokiruojančią antraštę ar emocingą straipsnį, prisimink – sustok, pagalvok, patikrink. Tavo protas yra per vertingas, kad leistum kam nors juo manipuliuoti.