Kai antraštė šaukia garsiau nei faktas

Praeitą savaitę viename populiariame naujienų portale pamačiau antraštę: „Mokslininkai šokiruoti: kava gali būti mirtina!” Paspaudus nuorodą paaiškėjo, kad tyrimas kalbėjo apie ekstremalias dozes – maždaug 80 puodelių per dieną. Štai klasikinis pavyzdys, kaip žiniasklaida manipuliuoja informacija, kad gautų paspaudimus. Problema ta, kad tokių atvejų vis daugėja, o gebėjimas atpažinti manipuliacijas tampa ne prabanga, o būtinybe.

Manipuliacija žiniasklaidoje nėra naujas reiškinys. Tačiau skaitmeninė era, kai už kiekvieną paspaudimą mokama pinigais, kai dėmesys yra valiuta, o emocijos – greičiausias kelias į virusišką plitimą, sukūrė tobulą audrą. Nebereikia net meluoti – pakanka tiesiog pabrėžti vieną faktą, nutylėti kitą, pridėti provokuojančią antraštę ir voila – turime „naujieną”, kuri plinta kaip gaisras.

Pirmasis žingsnis atpažįstant manipuliacijas – suprasti, kad beveik kiekvienas žiniasklaidos kūrinys turi tikslą. Kartais tas tikslas yra informuoti, bet vis dažniau – pardavimas, politinė įtaka ar paprasčiausias dėmesio patraukimas. Kai suprantate tikslą, lengviau įvertinate, kaip informacija pateikiama.

Emocijų spąstai ir jų atpažinimas

Manipuliacija dažniausiai veikia per emocijas, ne per logiką. Pykčio, baimės, pasipiktinimo ar net pernelyg didelio entuziazmo sukėlimas – tai ženklai, kad galbūt bandoma jumis manipuliuoti. Pastebėjau, kad kai skaičiau straipsnį apie naują švietimo reformą, jaučiau stiprų pyktį. Sustojau ir paklausiau savęs: kodėl? Ar dėl to, ką skaičiau, ar dėl to, kaip tai buvo pateikta?

Pasirodė, kad straipsnyje buvo naudojami tokie žodžiai kaip „katastrofa”, „sunaikinti”, „sugriauti”, nors kalbėta apie siūlomą pakeitimą, kuris dar net nebuvo priimtas. Tai klasikinis emocinis manipuliavimas – realybė pateikiama per dramatizuoto kalbėjimo prizmę.

Praktinis patarimas: kai jaučiate stiprią emocinę reakciją skaitydami naujieną, sustokite. Pažymėkite emocijas sukeliančius žodžius. Pabandykite tą pačią informaciją perskaityti neutraliai. Pavyzdžiui, vietoj „Vyriausybė naikina sveikatos sistemą” galėtų būti „Vyriausybė siūlo sumažinti biudžetą sveikatos sektoriui 5 procentais”. Matote skirtumą? Faktas tas pats, bet pateikimas kardinaliai kitoks.

Dar vienas emocinis triukas – asmeniškumo kūrimas. „Jūsų vaikai bus pavojuje”, „Jūsų pinigai dingsta”, „Tai paveiks kiekvieną iš mūsų”. Tokios frazės skirtos sukurti asmeninį ryšį su informacija, net jei ji jūsų tiesiogiai neliečia arba poveikis yra minimalus.

Šaltinių labirintai ir jų išnarpliojimas

Vienas sunkiausiai atpažįstamų manipuliavimo būdų – šaltinių iškraipymas ar jų nebuvimas. Dažnai skaitau frazes kaip „ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „mokslininkai įspėja” be jokios nuorodos, kas tie ekspertai, kokie tyrimai, kurie mokslininkai. Tai raudonas vėliavėlė.

Tikros naujienos nurodo konkrečius šaltinius. Ne „Amerikos universiteto tyrimas”, o „Harvardo universiteto visuomenės sveikatos katedros 2023 metų spalio mėnesį publikuotas tyrimas”. Skirtumas milžiniškas. Pirmuoju atveju patikrinti neįmanoma, antruoju – galite rasti originalų šaltinį ir patys įsitikinti.

Pastebėjau įdomų reiškinį – kai kurie portalai naudoja „šaltinių pingponizavimą”. Portalas A rašo straipsnį remdamasis portalu B, kuris savo ruožtu remiasi portalu C, o tas – grįžta prie portalo A senesnio straipsnio. Sukuriamas iliuzinis patikimumo ratas, nors iš tikrųjų visi remiasi vienas kitu be jokio realaus pirminio šaltinio.

Kaip su tuo kovoti? Visada ieškokite pirminio šaltinio. Jei straipsnyje teigiama, kad „tyrimas parodė X”, ieškokite to tyrimo. Dažnai paaiškės, kad tyrimas iš viso kalbėjo apie ką kita, arba rezultatai buvo daug nuosaikesni nei antraštė žada. Kartais net paaiškėja, kad tyrimas buvo atliktas su 20 dalyvių ir niekada nebuvo recenzuotas – tokia informacija kardinaliai keičia jos patikimumą.

Konteksto nutylėjimas kaip ginklas

Viena subtiliausių manipuliavimo formų – selektyvus faktų pateikimas. Visi faktai gali būti teisingi, bet pateikti be konteksto jie sukuria visiškai iškraipytą vaizdą. Štai pavyzdys: „Nusikalstamumas šalyje išaugo 50 procentų!” Skamba bauginančiai. Bet kas, jei bazinis skaičius buvo labai mažas? Jei praėjusiais metais buvo 2 atvejai, o šiais – 3, tai iš tikrųjų 50 procentų augimas, bet realybėje tai beveik nieko nereiškia.

Arba kitas variantas: „Bedarbystė sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio!” Puiku, tiesa? Bet kas, jei tuo pačiu metu išaugo dalinio užimtumo darbuotojų skaičius, o žmonės dirba už mažesnius atlyginimus? Statistika teisinga, bet vaizdas neišsamus.

Konteksto nutylėjimas ypač dažnas ekonominėse ir politinėse naujienose. Grafikai gali būti pateikti prasidedant ne nuo nulio, o nuo skaičiaus, kuris padaro pokyčius atrodančius dramatiškesniais. Laikotarpiai gali būti parenkami taip, kad rodytų norimą tendenciją – pavyzdžiui, rodyti ekonomikos augimą per pastaruosius tris mėnesius, bet nutylėti metų mažėjimą.

Praktiškai tai atpažinti galite klausdami savęs: kokia buvo situacija anksčiau? Kaip tai atrodo platesniame kontekste? Kokie kiti rodikliai su tuo susiję? Jei straipsnyje šių atsakymų nėra – greičiausiai jie tyčia nutylėti.

Anonimiškų šaltinių paradoksas

„Šaltiniai artimi vyriausybei teigia…”, „Anoniminis pareigūnas patvirtino…”, „Žmonės, susipažinę su situacija, sako…” – tokios frazės tampa vis populiaresnės. Ir čia slypi sudėtinga dilema. Kartais anonimiški šaltiniai yra būtini – žmonės negali viešai kalbėti bijodami pasekmių, ypač kalbant apie korupciją ar piktnaudžiavimą.

Tačiau anonimiškumas taip pat yra tobulas įrankis manipuliacijai. Neįmanoma patikrinti informacijos, neįmanoma įvertinti šaltinio patikimumo ar motyvų. Žurnalistas gali tiesiog išgalvoti „šaltinį” – kaip tai patikrinsite?

Patikimi žiniasklaidos kanalai naudoja anonimiškus šaltinius labai atsargiai ir paprastai turi vidinius standartus – pavyzdžiui, informacija turi būti patvirtinta bent dviejų nepriklausomų šaltinių. Bet daugelis portalų tokių standartų neturi.

Kai matote anoniminį šaltinį, vertinkite kontekstą. Ar tai vienintelis šaltinis straipsnyje? Ar informacija patvirtinama kitais būdais? Ar portalas turi istoriją patikimo žurnalizmo? Ar anonimiškumas logiškai pagrįstas (pvz., pranešėjas apie nusikaltimus), ar atrodo kaip būdas išvengti atsakomybės už nepatvirtintus kaltinimus?

Sensacijų anatomija ir jos mechanizmai

Sensacijos veikia pagal paprastą formulę: pažadėti daugiau nei gali įvykdyti, sukelti maksimalų susidomėjimą minimalia informacija, išnaudoti žmonių baimę praleisti svarbią informaciją (FOMO – fear of missing out).

Antraštės tampa vis absurdiškesnės. „Kas nutiko toliau privers jus netikėti savo akimis”, „Numeris 7 jus šokiruos”, „Niekas nesitikėjo tokio finalo”. Šios antraštės vadinamos „clickbait” – jų tikslas ne informuoti, o priversti paspausti. Ir jos veikia, nes žmogaus smegenyse sukelia smalsumą, kurį sunku ignoruoti.

Bet sensacijos nėra tik apie antraštes. Jos taip pat apie proporcijų iškraipymą. Nedidelė studija virsta „revoliucija medicinoje”. Vieno politiko komentaras – „skandalas, sukrėtęs šalį”. Lokalus incidentas – „tendencija, apimanti visą kraštą”.

Atpažinti sensaciją galite pagal keletą požymių. Pirma, antraštė žada daugiau nei tekstas duoda. Antra, naudojami superlatyvai – „didžiausias”, „baisiausias”, „neįtikėtiniausias”. Trečia, informacija pateikiama fragmentiškai, verčiant skaityti iki galo arba paspausti į kitus straipsnius. Ketvirta, trūksta konkretybės – daug dramatiškų žodžių, mažai faktų.

Sensacijos taip pat dažnai naudoja pseudomokslinę kalbą. „Kvantinė energija”, „toksinos”, „natūralus”, „chemikalai” – šie žodžiai dažnai naudojami be tikslios reikšmės, bet skamba įspūdingai ir moksliškiai. Tikras mokslas yra nuosaikus ir pripažįsta ribotumą; pseudomokslas žada stebuklus ir kalba absoliutais.

Socialinių tinklų echo kamerų efektas

Socialiniai tinklai kardinaliai pakeitė tai, kaip gauname naujienas. Algoritmai rodo mums turinį, kuris atitinka mūsų ankstesnius paspaudimus, pomėgius ir įsitikinimus. Rezultatas – echo kamera, kur girdime tik tai, kas patvirtina mūsų nuomones.

Tai sukuria pavojingą situaciją. Jei tikite, kad vakcinacijos kenksmingos, algoritmas rodys jums straipsnius apie vakcinacijos pavojus. Jei tikite priešingai – matysite straipsnius apie vakcinacijos naudą. Abi grupės gyvena skirtingose realybėse, nors žiūri į tą patį pasaulį.

Echo kameros efektas sustiprėja per patvirtinimo šališkumą – tendenciją ieškoti ir vertinti informaciją, kuri patvirtina mūsų esamus įsitikinimus. Mes natūraliai labiau pasitikime šaltiniais, kurie sutinka su mumis, ir skeptiškiau vertiname tuos, kurie prieštarauja.

Kaip su tuo kovoti? Sąmoningai ieškokite skirtingų perspektyvų. Jei skaitote straipsnį vienoje pusėje, paskaitykite ir kitoje. Ne tam, kad pakeistumėte nuomonę, bet kad suprastumėte visą vaizdą. Sekite šaltinius, su kuriais ne visada sutinkate. Tai nepatogus procesas – smegenys natūraliai priešinasi informacijai, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams. Bet tai vienintelis būdas ištrūkti iš echo kameros.

Taip pat būkite atsargūs su informacija, kuri „per gerai” atitinka jūsų įsitikinimus. Jei straipsnis sako tiksliai tai, ką norite išgirsti, be jokių niuansų ar komplikacijų – greičiausiai jis supaprastintas arba šališkas.

Kada naujiena tampa propaganda

Riba tarp žurnalistikos ir propagandos kartais būna labai plona. Propaganda nebūtinai reiškia melą – dažnai tai selektyvus tiesos pateikimas, skirtas formuoti konkrečią nuomonę.

Propaganda turi keletą atpažįstamų bruožų. Ji dažnai naudoja „mes prieš juos” retoriką, kur viena grupė idealizuojama, o kita demonizuojama. Ji vengia niuansų – viskas pateikiama juoda arba balta. Ji apeloja į emocijas ir identitetą, ne į faktus ir logiką. Ji kartoja tuos pačius naratyvus ir frazes, kol jie tampa „tiesa”.

Pavyzdžiui, jei kiekvienas straipsnis apie tam tikrą politinę partiją yra negatyvus, be jokių niuansų ar pozityvių aspektų – tai greičiausiai propaganda. Lygiai taip pat, jei kiekvienas straipsnis yra tik pozityvus. Realybė visada sudėtingesnė nei vienpusė perspektyva.

Propaganda taip pat dažnai naudoja „whataboutism” – kai kritika atmetama nurodant į kitus. „Taip, mūsų kandidatas padarė klaidą, bet pažiūrėkite, ką padarė jų kandidatas!” Tai nukreipia dėmesį nuo realios problemos ir sukuria moralinį reliatyvizmą.

Atpažinti propagandą padeda diversifikuoti šaltinius. Jei skaitote tik vieno portalo naujienas, jūsų perspektyva bus ribota. Skaitykite įvairių politinių orientacijų šaltinius. Skaitykite užsienio žiniasklaidą apie savo šalį – išorinė perspektyva dažnai atskleidžia dalykus, kuriuos vietinė žiniasklaida nutyli ar iškraipo.

Navigacija informacijos vandenyse: praktiniai įrankiai kasdienai

Po viso šio teorinio pagrindo, praktiškai kaip atskirti patikimą informaciją nuo manipuliacijos? Sukūriau sau asmeninį patikrinimo sąrašą, kuris padeda kasdien.

Pirma, visada skaitau už antraštės. Antraštė yra reklama, ne naujiena. Tikrasis turinys slypi tekste. Jei tekstas neatitinka antraštės pažado – tai manipuliacija.

Antra, tikrinu datą. Seni straipsniai dažnai cirkuliuoja socialiniuose tinkluose kaip naujienos. Įvykis iš prieš penkerių metų gali būti pateikiamas tarsi nutikęs vakar.

Trečia, ieškau faktų, ne nuomonių. Faktas: „Temperatūra pakilo 2 laipsnius”. Nuomonė: „Tai katastrofa”. Geros naujienos atskiria šiuos dalykus. Manipuliatyvios – maišo juos į vieną.

Ketvirta, tikrinu kelias perspektyvas. Jei svarbus įvykis, jis bus aprašytas daugelyje šaltinių. Skirtingi aprašymai padeda suprasti pilną vaizdą ir atpažinti, kur prasideda interpretacija.

Penkta, klausiu savęs: kas naudojasi šia informacija? Cui bono – kam tai naudinga? Jei straipsnis aiškiai naudoja vienai pusei, greičiausiai jis nėra objektyvus.

Šešta, vertinu portalo reputaciją. Ar jis turi patikrinimo faktų sistemą? Ar jis taiso klaidas? Ar jis skaidrus dėl finansavimo šaltinių? Patikimi portalai turi aiškius standartus ir jų laikosi.

Septinta, esu atsargus su virusišku turiniu. Jei kažkas plinta labai greitai, dažnai tai dėl emocinio, ne faktinio turinio. Sustokite prieš dalindamiesi – ar tikrai tai tiesa?

Aštunta, pasitikiu, bet patikrinu. Net patikimi šaltiniai kartais klysta. Jei kažkas atrodo neįtikėtina, greičiausiai taip ir yra. Papildomas patikrinimas neužtrunka ilgai, bet gali apsaugoti nuo dezinformacijos platinimo.

Informacijos ekologijos priežiūra yra kasdienė praktika, ne vienkartinis veiksmas. Kuo daugiau pratinate save kritiškai mąstyti apie gaunamas naujienas, tuo natūraliau tai tampa. Pradžioje gali atrodyti varginantis procesas – tikrinti kiekvieną faktą, ieškoti šaltinių, lyginti perspektyvas. Bet laikui bėgant tai tampa antru prigimtimi.

Svarbu suprasti, kad tobulo objektyvumo nėra. Kiekvienas žurnalistas, kiekvienas portalas turi tam tikrą perspektyvą. Klausimas ne ar ji egzistuoja, bet ar ji pripažįstama ir ar faktai pateikiami sąžiningai nepaisant jos. Geriausi šaltiniai yra tie, kurie sąmoningai kovoja su savo šališkumu ir stengiasi pateikti pilną vaizdą, net kai jis nepatogus jų pozicijai.

Galiausiai, būkite kantrūs sau. Visi kartais pakliūvame į manipuliacijos spąstus. Visi kartais pasidalijame kažkuo, kas vėliau pasirodo esąs netiesa. Svarbu ne niekada neklysti, o mokytis iš klaidų ir nuolat tobulinti savo gebėjimą atpažinti patikimą informaciją. Kritinis mąstymas – tai įgūdis, kuris stiprėja praktikuojant, ne teoriškai žinant. Kiekviena nauja diena suteikia galimybę jį treniruoti.