Kodėl mūsų vaikams reikia kažko daugiau nei tik meilės

Žinot, kartais sėdžiu ir stebiu savo vaikus, kaip jie žaidžia, ginčijasi, verkia dėl smulkmenų, o paskui vėl juokiasi. Ir vis galvoju – kaip jiems seksis, kai susidurs su tikrais gyvenimo smūgiais? Ne tais, kai draugas nepasidalino žaislu, o tais rimtais – kai nepavyks įstoti į norimą mokyklą, kai mylimas žmogus pasakys „ne”, kai svajones teks keisti į planą B ar net C.

Mano mama mėgdavo kartoti: „Gyvenimas – ne cukraus vata.” Ir ji buvo teisi. Bet štai kas įdomu – mes, šiuolaikiniai tėvai, dažnai elgiamės taip, lyg bandytume savo vaikus įpakuoti į burbulinį popieriaus sluoksnį. Norime apsaugoti nuo visų nusivylimų, skausmo, nesėkmių. Tik problema ta, kad kai tas burbulas pratrūksta (o jis anksčiau ar vėliau pratrūksta), vaikas lieka visiškai nepasirengęs.

Emocinė imunija – tai ne apie tai, kad vaikas niekada neverkia ar nesijaučia blogai. Tai apie tai, kad jis moka grįžti į pusiausvyrą po smūgio. Kad žino, jog sunku – tai laikina, o jis pats – pajėgus. Ir žinot kas geriausia? Šito galima išmokyti. Ne per vieną pokalbį, ne per vieną knygą, o per kasdienius, kartais net nepastebimai mažus ritualus.

Ritualas Nr. 1: Vakaro „trijų dalykų” tradicija

Kiekvieną vakarą prieš miegą mes su vaikais dalijamės trimis dalykais: vienu, kas pavyko, vienu, kas nepavyko, ir vienu, už ką esame dėkingi. Skamba paprasta, tiesa? Bet čia vyksta tikra magija.

Kai vaikas įpranta kalbėti apie tai, kas nepavyko, jis išmoksta svarbaus dalyko – nesėkmės yra normalios. Jos nėra kažkas, ko reikia gėdytis ar slėpti. Mano sūnus praeitą savaitę pasakojo, kaip per kūno kultūrą nepavyko užlipti ant virvės. Anksiau jis būtų tylėjęs, gal net melavęs, kad viskas gerai. Dabar jis gali pasakyti: „Šiandien man nepavyko, bet rytoj pabandysiu kitaip.”

Ir štai čia svarbu – kai vaikas dalinas nepasisekimu, nešokite iš karto su patarimais ar paguoda. Tiesiog išklausykite. Pasakykite: „Suprantu, kad tai buvo sunku.” Kartais pridėkite savo nesėkmės istoriją iš tos dienos. Taip, suaugę taip pat nesiseka, ir vaikams reikia tai matyti.

Dėkingumo dalis irgi ne atsitiktinė. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai praktikuoja dėkingumą, yra atsparesni depresijai ir nerimui. O vaikams tai padeda išmokti pastebėti gerus dalykus net sunkiomis dienomis. Net jei viskas buvo baisiai, vis tiek galima būti dėkingam už šiltą vakarienę, šunį, kuris džiaugėsi tave matydamas, ar lietų, kuris buvo gražus.

Ritualas Nr. 2: Leisti jiems spręsti savo problemas (net kai rankos niežti padėti)

Tai man pačiai sunkiausias dalykas. Matai, kaip vaikas kaunasi su užduotimi, kaip jam nesiseka, kaip jis frustruojasi – ir nori tiesiog paimti ir padaryti už jį. Arba bent jau pasakyti atsakymą. Bet žinot ką? Taip mes atimame iš jų galimybę pajusti savo pajėgumą.

Praeitą mėnesį mano dukra turėjo pasiruošti prezentaciją mokyklai. Ji vilko iki paskutinės dienos, paskui panikavo, verkė, kad nieko nespės. Kiekviena mano kūno ląstelė šaukė: „Padėk jai! Padaryk skaidres! Surask informaciją!” Bet aš atsisėdau ant rankų (pažodžiui) ir pasakiau: „Aš tikiu, kad tu gali tai padaryti. Jei reikės pagalbos – pasakyk, ko konkrečiai reikia.”

Ji pyktelėjo, bet ėmėsi darbo. Prezentacija buvo toli gražu ne tobula. Bet žinot kas? Ji ją PADARĖ. Pati. Ir kai grįžo iš mokyklos, jos akys švietė. Ne dėl to, kad gavo dešimtuką (negavo), o dėl to, kad ji įveikė. Ji susitvarkė su savo paniką, savo atidėliojimą, savo užduotimi.

Štai keletas būdų, kaip leisti vaikams spręsti problemas nepametus jų visiškai:

• Užduokite klausimus vietoj atsakymų: „Ką galėtum pabandyti?” vietoj „Daryk taip”
• Pasiūlykite būti šalia, bet ne vietoj: „Noriu, kad tu pats padarytum, bet galiu pasėdėti čia šalia”
• Pripažinkite sunkumą: „Taip, tai sudėtinga” – tai ne tas pats kas „Tai lengva, tu gali”
• Švęskite pastangas, ne rezultatą: „Matau, kaip sunkiai dirbai” svarbu labiau nei „Puiku, kad gavai penketuką”

Ritualas Nr. 3: Šeimos „katastrofų” istorijos

Kartą per mėnesį mes surengiame šeimos vakarą, kurį vadiname „Kai viskas ėjo ne taip”. Kiekvienas pasidalina istorija apie tai, kaip kažkas nepavyko, nuėjo šlykščiai, baigėsi fiasko – bet kaip tai išsprendė arba ką išmoko.

Mano vyras pasakoja apie tai, kaip pirmame darbe buvo atleistas. Aš – kaip nepavyko įstoti į norimą universitetą. Senelė – kaip sudegino vestuvinį tortą. Vaikai girdi, kad suaugusiems taip pat nesiseka, ir tai ne pasaulio pabaiga.

Bet svarbiausia – jie girdi, kas buvo TOLIAU. Kaip tėtis rado geresnį darbą. Kaip mama pateko į kitą universitetą ir ten sutiko geriausius draugus. Kaip senelė nusipirko tortą parduotuvėje ir visi juokėsi, ir vestuvės buvo nuostabios.

Vaikai turi suprasti, kad gyvenimas – tai ne tiesus kelias nuo A iki B. Tai vingiuotas takas su duobėmis, užtvara, kartais net aklavietėmis. Ir tai normalu. Ir tai netrukdo pasiekti laimingą pabaigą.

Dar vienas svarbus elementas – mes nekalbame apie šias istorijas tragiškais tonais. Mes juokiamės. Darome iš jų nuotykius. Nes perspektyva – tai didžiulė emocinio atsparumo dalis. Tai, kas šiandien atrodo kaip tragedija, po metų gali būti juokinga istorija.

Ritualas Nr. 4: Jausmų orai ir emocijų žodynas

Kiekvieną rytą per pusryčius mes trumpai pasidalijame savo „emociniais orais”. Ne „kaip jaučiesi?” (į ką vaikai paprastai atsako „gerai”), o „kokie šiandien tavo vidiniai orai?”

Gali būti saulėta (džiaugiuosi, esu energingas), debesuota (truputį neramus), lietinga (liūdnas), audra (piktas, priblokštas). Kartais būna net „tornadas” (kai viskas maišosi ir nežinai, ką jauti).

Kodėl tai svarbu? Nes vaikai (ir suaugę!) dažnai neturi žodžių savo jausmams apibūdinti. Jie jaučia kažką neaiškaus viduje ir tai išsilieja per elgesį – kaprizus, pyktį, užsisklendimą. Kai išmokai pavadinti jausmą, jis tampa valdomas.

Mano jaunesnis sūnus anksiau tiesiog sprogo, kai jam kas nors nesisekdavo. Dabar jis gali pasakyti: „Mama, aš jaučiu frustraciją” arba „Aš turiu pyktį viduje”. Tai nekeičia jo jausmo iš karto, bet duoda jam kontrolę. Jis žino, kas su juo vyksta.

Mes taip pat turime emocijų ratą ant šaldytuvo – apskritimą su daugybe jausmų žodžių: nusivylęs, pavydus, susijaudinęs, neramus, pasimetęs, įkvėptas, ir t.t. Kai vaikas negali apibūdinti, kaip jaučiasi, jis gali pažiūrėti į ratą ir parodyti. Pamažu šie žodžiai tampa jo aktyviu žodynu.

Ir dar vienas dalykas – mes NIEKADA nesakome „nesijaudink”, „nereikia verkti” ar „nėra ko bijoti”. Vietoj to: „Matau, kad tau baisu. Papasakok man apie tai.” Jausmai nėra teisingi ar klaidingi. Jie tiesiog yra. Ir vaikui reikia žinoti, kad visi jo jausmai yra priimtini ir svarbūs.

Ritualas Nr. 5: Savaitės iššūkis

Kiekvieną savaitę mes su vaikais pasirenkame po vieną mažą iššūkį – kažką, kas jiems truputį nepatogu, truputį baugu, truputį sunku. Ne kažką milžiniško, o mažą žingsnelį už komforto zonos ribų.

Vieną savaitę mano dukra, kuri yra labai drovi, turėjo užduoti klausimą parduotuvės darbuotojai. Kitą savaitę sūnus, kuris nekenčia pralaimėti, turėjo sužaisti žaidimą ir pabandyti nepykti, jei pralaimės. Aš pati kartą turėjau iššūkį – paskambinti telefonu ir išspręsti problemą (aš nekenčiu skambinti nepažįstamiems).

Po savaitės mes aptariame, kaip sekėsi. Kas buvo sunku? Kas padėjo? Kaip jautėsi prieš, per ir po? Ar kitą kartą būtų lengviau?

Čia vyksta keli svarbūs dalykai. Pirma, vaikai mato, kad diskomfortas yra laikinas ir įveikiamas. Antra, jie praktikuoja drąsą mažais dozėmis. Trečia, jie mato, kad ir tėvai turi dalykų, kurie jiems sunkūs – mes ne superherojiai, mes taip pat augame.

Ir svarbiausia – mes švenčiame bandymą, ne rezultatą. Net jei vaikas nepajėgė įveikti iššūkio, mes švenčiame tai, kad jis bandė. Nes emocinė imunija stiprėja ne tada, kai viskas sekasi, o tada, kai bandi net bijodamas.

Ritualas Nr. 6: Klaidos savaitės MVP

Šis ritualas atsirado atsitiktinai, bet tapo vienu mėgstamiausių. Kiekvieną penktadienio vakarą mes renkamės ir kiekvienas pasidalina savo „geriausią klaida” iš tos savaitės. Taip, geriausią. Ir balsuojame, kuris šeimos narys padarė įdomiausią, drąsiausią ar labiausiai mokančią klaidą.

Laimėtojas gauna simbolinį prizą – plastikinę karūną su užrašu „Šios savaitės drąsuolis” arba lipduką. Bet tikrasis prizas – tai pokalbis apie tai, ko ta klaida išmokė.

Kai pradėjome šią tradiciją, vaikai žiūrėjo į mus kaip į pamišusius. Švęsti klaidas? Bet pamažu jie suprato. Mano dukra dabar gali pasakyti: „Mama, aš šiandien padariau puikią klaidą matematikoje!” ir jos balse girdisi ne gėda, o smalsumo.

Žinot, kodėl tai tokia galinga praktika? Nes mūsų kultūroje klaidos yra demonizuojamos. Mokykloje už jas atimami balai. Darbe jos gali kainuoti karjerą. Socialiniuose tinkluose visi rodo tik tobulus momentus. Vaikai auga manydami, kad klaidos reiškia, jog jie yra nepakankami.

Bet realybė tokia – visi didžiausi atradimai, visi svarbiausi išmokimai, visas tikras augimas vyksta per klaidas. Ir jei vaikas bijo klysti, jis niekada nerizikuos, neeksperimentuos, neišeis už savo ribų. Jis liks saugioje zonoje visą gyvenimą.

Mes norime, kad mūsų vaikai būtų drąsūs. O drąsa – tai ne nebijoti. Tai bijoti ir vis tiek daryti. Tai klysti ir kelti galvą.

Ritualas Nr. 7: Ramybės kampas ir savikontrolės įrankiai

Paskutinis ritualas – tai ne tiek veikla, kiek erdvė ir įrankiai. Mūsų namuose yra vieta, kurią vadiname „ramybės kampu”. Tai ne bausmės vieta (niekada!), o vieta, kur gali eiti, kai jausmai tampa per dideli.

Ten yra minkšti pagalvėliai, antklodė, keli mėgstami žaislai, knygos, spalvinimo sąsiuviniai, plastelinas, streso kamuoliukas, ir „ramybės butelis” (butelis su blizgučiais ir vandeniu – kratyti ir žiūrėti, kaip blizgučiai lėtai nusėda).

Bet svarbiausia – ten yra plakatai su „ramybės įrankiais”:

• Gilūs kvėpavimai (įkvėpk 4, sulaikyk 4, iškvėpk 4)
• Suskaičiuok atbuline tvarka nuo 10
• Įvardink 5 dalykus, kuriuos matai, 4 kuriuos girdi, 3 kuriuos jauti, 2 kuriuos uodi, 1 kurį ragauji
• Suspausti ir atleisti kūno raumenis
• Papasakoti apie savo jausmą

Kai vaikas jaučia, kad praranda kontrolę – dėl pykčio, frustracija, nerimo – jis gali eiti į ramybės kampą. Ne todėl, kad yra „blogas”, o todėl, kad jam reikia pagalbos susitvarkyti su savo jausmais.

Pradžioje aš turėjau jiems priminti: „Matau, kad tau labai sunku. Gal nori eiti į ramybės kampą?” Dabar jie eina patys. Mano sūnus vakar po mokyklos tiesiog nuėjo ten, prasėdėjo dešimt minučių su ramybės buteliu, ir grįžo pasakydamas: „Aš turėjau sunkią dieną, bet dabar jaučiuosi geriau.”

Tai ir yra emocinė imunija – gebėjimas atpažinti savo būseną ir žinoti, kaip sau padėti. Ne prašyti, kad kažkas kitas išspręstų, o turėti įrankius susitvarkyti pačiam.

Kai ritualai tampa gyvenimo būdu

Žinot, kas labiausiai pasikeitė mūsų šeimoje per pastaruosius metus? Ne tai, kad vaikai nustojo verkti ar pykti. Ne tai, kad jiems viskas sekasi. Jie vis dar susiduria su sunkumais, vis dar kartais pralaimį, vis dar būna dienų, kai viskas eina ne taip.

Bet pasikeitė tai, kaip jie į tai reaguoja. Jie greitai atsigauna. Jie žino, kad sunku – tai ne amžinai. Jie tiki savimi net tada, kai nesiseka. Ir svarbiausia – jie nebijo bandyti, nes žino, kad nesėkmė nėra katastrofa.

Šie septyni ritualai – tai ne kažkas, kas reikalauja daug laiko ar pastangų. Dauguma jų trunka penkias dešimt minučių per dieną. Bet jų poveikis – kaupiamasis. Kaip ir fizinė imunija stiprėja ne nuo vienos vakcinacijos, o nuo nuolatinio rūpinimosi, taip ir emocinė imunija stiprėja per kasdienius, nuoseklius veiksmus.

Ar mes darome viską tobulai? Žinoma, ne. Būna dienų, kai praleidžiame vakaro ritualą, nes visi pavargę. Būna, kai aš pati pašoku padėti vietoj to, kad leisti vaikui spręsti pačiam. Būna, kai užmirštu apie savaitės iššūkį. Ir tai irgi svarbi pamoka – tobulumas nereikalingas. Svarbu nuoseklumas, ne perfekcionizmas.

Mūsų vaikai augs pasaulyje, kuris tikrai nėra lengvas. Bus nesėkmių, nusivylimų, skausmo. Mes negalime jų nuo to apsaugoti. Bet galime juos paruošti. Galime duoti jiems vidinių įrankių, kurie padės jiems ne tik išgyventi, bet ir klestėti nepaisant iššūkių.

Ir galbūt pats gražiausias dalykas – kai stiprini savo vaikų emocinę imunitetą, stiprini ir savo paties. Nes šie ritualai veikia ir suaugusiems. Aš pati tapau atsparesnė, ramesnė, labiau pasitikinti savimi. Mes augame kartu su savo vaikais. Ir tai, manau, ir yra tikroji tėvystės magija.