Mirtis – tema, kurios vengiame kaip ugnies
Pagalvokite, kada paskutinį kartą su kuo nors atvirai kalbėjote apie mirtį. Ne apie kažkieno laidotuves, ne apie ligą – o apie pačią mirties idėją, apie tai, ko bijote, ko norite, kai ateis laikas. Dauguma žmonių tokio pokalbio negali prisiminti. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje posovietinių visuomenių, mirtis ilgą laiką buvo valdžios instrumentas – žmonės mirė tyliai, be pasirinkimo, be balso. Galbūt todėl kolektyvinėje atmintyje ji liko kaip kažkas, apie ką geriau nekalbėti. Pridėkite prie to katalikišką kultūrą, kurioje mirtis tradiciškai buvo kunigo, o ne šeimos reikalas, ir gausite visuomenę, kuri mirtį laiko kažkieno kito problema – kol ji tampa labai konkrečiai jūsų.
Ką iš tikrųjų reiškia šis tylėjimas
Kai vengiame kalbėti apie mirtį, mes iš tikrųjų vengiame kalbėti apie labai konkrečius, praktinius dalykus. Kas pasirūpins jūsų vaikais, jei jūs ir jūsų partneris žūtumėte avarijoje? Ar jūsų artimieji žino, kokio gydymo norite, jei negalėsite patys spręsti? Ar esate parašę testamentą?
Statistika čia gana aiški – didžioji dalis lietuvių testamentų nerašo, slaugos direktyvų neturi, o apie savo pageidavimus šeimoms nekalba. Kai žmogus miršta staiga arba netenka gebėjimo spręsti, šeima lieka viena su sprendimais, kurie kartais skaudo dešimtmečius. „Ar mes padarėme teisingai?” – šis klausimas persekioja žmones, kurie tiesiog nežinojo, ko norėjo jų artimasis.
Tai nėra filosofinė problema. Tai labai žmogiška, labai kasdienė tragedija.
Psichologai tai vadina „mirties neigimu” – bet kas tai reiškia praktiškai
Ernesto Beckerio knygoje „Mirties neigimas”, kuri tapo viena įtakingiausių XX amžiaus psichologijos veikalų, teigiama, kad didžioji dalis žmogaus elgesio – karjeros siekimas, religija, palikuonių susilaukimas, net agresija kitų atžvilgiu – yra bandymas susidoroti su žinojimu, kad mirsime. Mes kuriame simbolinį nemirtingumą, nes tikrojo neturime.
Tai skamba abstrakčiai, bet pabandykite pritaikyti prie kasdienio gyvenimo. Kodėl žmonės taip desperatiškai siekia pripažinimo? Kodėl taip sunku atleisti? Kodėl tiek daug žmonių gyvena gyvenimą, kurio iš tikrųjų nenori – ir negali sustoti bei persigalvoti? Dažnai todėl, kad giliai viduje yra kažkas, ko nenori liesti. O mirtis – tai pats giliausias sluoksnis.
Kai pradedame kalbėti apie mirtį, paradoksaliai pradedame kalbėti apie gyvenimą. Apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Apie tai, ko dar nespėjome padaryti.
Kaip kitos kultūros tai sprendžia – ir ko galime pasimokyti
Japonijoje egzistuoja praktika, vadinama „šikatsu” – iš anksto planuoti savo mirtį. Žmonės rašo laiškus artimiesiems, tvarko dokumentus, kartais net rengia simbolines laidotuves dar būdami gyvi. Ne iš depresijos – iš pagarbos sau ir kitiems.
Meksikoje Mirusiųjų diena nėra liūdna šventė. Tai šventė, kurioje mirtis integruojama į gyvenimą – su maistu, muzika, juoku ir ašaromis vienu metu. Mirę artimieji nėra tabu tema, jie yra pokalbio dalis.
Skandinavijoje hospiso kultūra ir atvirumas kalbant apie gyvenimo pabaigą yra toks, kad žmonės gali aiškiai pasakyti medikams ir šeimai, ko nori paskutinėmis dienomis. Tai ne cinizmas – tai pagarba.
Nereikia kopijuoti nė vienos iš šių kultūrų. Bet verta paklausti: kodėl mes nusprendėme, kad tylėjimas yra geriau?
Tai, ką žinome, bet bijome pasakyti garsiai
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie sąmoningai galvoja apie mirtį – ne obsesiškai, o brandžiai – gyvena kitaip. Jie rečiau perka dalykus, kurių nereikia. Rečiau leidžia laiką su žmonėmis, kurių nemyli. Dažniau sako „atsiprašau” ir „myliu tave”. Tai nėra mistika – tai tiesiog prioritetų perkrovimas, kurį suteikia perspektyva.
Kalbėjimas apie mirtį nesutrumpina gyvenimo. Jis gali jį praturtinti. Ir tikrai – jis gali apsaugoti jūsų artimuosius nuo skausmingų sprendimų, kai jūsų balso nebebus.
Pradėti galima paprastai. Pasakyti partneriui, ko norite. Parašyti laišką vaikams. Pasikalbėti su tėvais, kol dar yra laiko. Ne todėl, kad tai malonu – o todėl, kad tai yra vienas mylingiausių dalykų, ką galite padaryti žmonėms, kurie liks po jūsų.
