Tas keistas ritualas, kurį visi darome
Kiek kartų jau žiūrėjai „Titanicą”? Tris? Penkis? Ir vis tiek, kai Džekas leidžiasi į vandenį, kažkas suspaudžia gerklę. Nors žinai, kad taip bus. Nors prisimeni kiekvieną kadrą. Nors gali pacituoti dialogus mintinai. Vis tiek verkiama. Ir tai, tiesą sakant, yra gana keistas reiškinys, kurį mes paprastai tiesiog priimame kaip duotybę, net nepagalvodami, kodėl taip vyksta.
Siužetas čia niekada nebuvo svarbiausias
Yra tokia tendencija manyti, kad emocija kine kyla iš netikėtumo – iš to, kad nežinai, kas nutiks. Bet tai nėra tiesa, ir tai įrodo kiekvienas antras žiūrėjimas bet kokio filmo, kuris kažkada priverčia tave verkti. Siužetas yra tik skeletas. Emocija gyvena kažkur kitur – muzikoje, aktoriaus veido raumenyse, šviesos kryptimi, pauzėje prieš eilutę.
Iš tiesų, kai žinai, kas nutiks, tu gali geriau jausti. Nebereikia sekti įvykių, galvoti, kas kaltas, kas išgyvens. Galima tiesiog būti toje scenoje. Tai šiek tiek primena meditaciją – tik su Hanso Zimmerio muzika fone.
Mes verkiame dėl savęs, ne dėl personažų
Čia yra dalis, kurią žmonės nenoriai pripažįsta. Kai verkiama per filmą, retai verkiama dėl to, kad Mufasa mirė. Verkiama dėl to, kad ta scena kažkaip palietė kažką asmeniško – galbūt netektį, kurią pats patyrėi, baimę, kurią nešioji, santykį, kuris buvo arba kurio nebuvo. Filmas tiesiog suteikia saugų konteinerį toms emocijoms išeiti.
Ir čia yra šiek tiek manipuliacijos, kurią verta pripažinti. Geri režisieriai tai žino. Jie nekuria istorijų apie personažus – jie kuria veidrodžius. Ir kuo geriau veidrodis pagamintas, tuo labiau jame matai save, o ne Simba.
Kodėl žinojimas neužmuša jausmo – ir ką tai sako apie mus
Galų gale, tai turbūt rodo, kad emocinis atsakas žmoguje yra daug primityvesnis nei mes mėgstame galvoti. Mūsų smegenys žino, kad tai filmas. Žino, kad aktorius gyvas ir sveiks. Žino, kad siužetas nesikeis. Ir vis tiek kūnas reaguoja – ašaros, suspaustas krūtinės raumenys, noras apsikabinti artimiausią žmogų.
Tai nėra silpnumas ar naivumas. Tai tiesiog rodo, kad istorijos mums yra kažkas daugiau nei pramoga. Jos yra vienas iš nedaugelio būdų, kuriuo leidžiame sau jausti tai, ką kasdienybėje kruopščiai slepiame. Ir gal todėl mes grįžtame prie tų pačių filmų vėl ir vėl – ne norėdami sužinoti pabaigą, o norėdami dar kartą sau leisti tą retą prabangą: tiesiog jausti.
