Yra tokių vakarų, kai stiklinė vyno pasako daugiau nei bet koks pokalbis. Prisimenu vieną – Katalonijos kaimelyje, kur oras kvepėjo sudžiūvusia žole ir kažkur netoliese lojo šuo. Vietinis vynininkas atnešė butelį be etiketės, tik ranka užrašytu metais, ir pasakė: „Šitas dar kvėpuoja.“ Tada nesupratau, ką jis turėjo omenyje. Dabar – suprantu geriau nei norėčiau prisipažinti, nes nuo tada įprastas parduotuvės vynas man ėmė atrodyti kaip nuotrauka, o ne gyvas veidas.
Kas iš tikrųjų slypi po žodžiu „natūralus“
Ispanija seniai pripratusi prie didelių, galingų vynų – tų, kurie kvepia ąžuolu ir prestižu. Bet greta jų, dažnai nepastebimai, gyvena visai kita tradicija. Natūralus vynas nėra rinkodaros triukas ar madinga etiketė – tai tiesiog vynas, paliktas savieigai. Vynuogės auginamos be chemijos, o fermentacija vyksta pati, be pridėtų mielių, be filtravimo, be kosmetikos, kuri paverstų gėrimą nuspėjamu. Rezultatas – kartais drumzlinas, kartais keistokas, bet visada gyvas. Toks vynas keičiasi butelyje, keičiasi ore, keičiasi net per vieną vakarą stiklinėje. Jis netylus.
Kai kurie sako, kad tokiame vyne jaučiasi klaidos. Aš sakyčiau kitaip – jame jaučiasi laikas, kuris nebuvo suredaguotas.
Žmonės, kurie neskuba
Norint suprasti šį vyną, reikia pažinti tuos, kurie jį daro. Dažniausiai tai nedidelės šeimyninės ūkiai, kartais vos kelių hektarų, paveldėti iš tėvų ar senelių, kurie kadaise darė vyną sau, o ne rinkai. Regionuose kaip Gredos kalnai, Bierzo ar Kanarų salos vis dar galima rasti vynininkų, kurie renka derlių rankomis, mindo vynuoges kojomis seno akmeninio spaudimo dubenyje ir laukia, kol gamta pati nuspręs, koks bus rezultatas.
Tokie žmonės retai skuba pasakoti apie savo darbą gražiais žodžiais. Vienas vynininkas iš Ribeira Sacra man kartą tiesiog parodė ranką – suragėjusią, purviną, su randu ties nykščiu – ir tarė: „Štai mano etiketė.“ Jiems vynas nėra produktas. Tai kažkas artimesnio laiškui, rašomam žemei, kurioje jie gyvena.
Kaip atpažinti gyvą skonį
Pirmas ženklas – toks vynas retai būna tobulai skaidrus. Antras – jo kvapas nebūna „standartinis“, jame gali atsirasti šieno, fermentuotų obuolių, kartais net truputis kombuchos rūgštumo. Trečias, ir svarbiausias – jausmas, kad geri ne prekės ženklą, o konkrečios vietos ir konkretaus žmogaus darbo rezultatą. Toks vynas dažnai keičiasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai – lietingi ar sausi, karšti ar vėsūs. Jis nebijo parodyti savo nuotaikos.
Ieškant tokio vyno geriau vengti didelių prekybos tinklų – jie retai atsiranda ten. Verčiau užsukti į mažas vyno parduotuves, kuriose pardavėjas pats žino vynininko vardą, arba tiesiog nuvykti į patį regioną ir paklausti vietinių, kur galima paragauti „to, kurį daro senukas iš kaimo galo“. Ispanijoje tokių vietų dar netrūksta, nors jos pamažu nyksta po didesnių gamintojų šešėliu.
Taurė, kurioje telpa visa žemė
Galiausiai visa tai – ne apie tobulumą, o apie sąžiningumą. Natūralus ispaniškas vynas primena, kad skonis gali būti netvarkingas ir vis tiek teisingas, kad gėrimas gali turėti charakterį, o ne tik etiketę. Kai geri tokį vyną, geri ne tik uogą, bet ir dirvą, iš kurios ji augo, ir žmogaus rankas, kurios jį saugojo nuo per didelio kišimosi. Gal todėl tas vakaras Katalonijoje man ir įstrigo – ne dėl paties gėrimo skonio, o dėl to, kad pirmą kartą pajutau, jog stiklinėje gali tilpti visa vieta, iš kurios ji atkeliavo.
