Mes esame tai, ką skaitome
Kažkada buvo manoma, kad žiniasklaida – tai tiesiog veidrodis, atspindintis pasaulį. Bet tai melas. Žiniasklaida yra filtras, o filtrai keičia skonį. Ir jei kiekvieną rytą pradedi nuo katastrofų, korupcijos ir mirčių sąrašo – nesistebėk, kad pasaulis atrodo kaip deganti šiukšliadėžė.
Neuromokslininkai jau kurį laiką žino tai, ką daugelis iš mūsų jaučia intuityviai: tai, ką reguliariai skaitome, tiesiogiai formuoja mūsų smegenų struktūrą. Ne metaforiškai. Fiziškai.
Kas vyksta galvoje, kai skaitai gerą naujieną
Smegenys veikia pagal vadinamąjį neuroplastiškumo principą – jos nuolat persitvarkys priklausomai nuo to, kokius signalus gauna. Kai skaitai apie kažkieno sėkmę, bendruomenės solidarumą ar mokslinį atradimą, aktyvuojasi prefrontalinė žievė – ta smegenų dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą ir emocinę reguliaciją. Tuo pačiu metu išsiskiria dopaminas ir oksitocinas.
Oksitocinas – tai tas hormonas, kurį dažnai vadina „ryšio hormonu”. Jis skatina empatiją, pasitikėjimą, norą bendradarbiauti. Ir štai kas įdomu: jo išsiskyrimas nėra susijęs tik su tiesioginiu socialiniu kontaktu. Pakanka perskaityti istoriją apie žmogų, kuris padarė kažką gero.
Tuo tarpu nuolatinis neigiamų naujienų srautas aktyvuoja amigdalą – mūsų vidinį pavojaus detektorių. Kai amigdala nuolat budri, kortizolis (streso hormonas) lieka pakylėtas. Ilgainiui tai naikina hipokampą – atminties ir mokymosi centrą. Kitaip tariant: nuolatinis neigiamų naujienų vartojimas pažodžiui gadina atmintį ir gebėjimą mokytis.
Pozityvi žiniasklaida – ne naivumas, o strategija
Čia dažnai atsiranda nesusipratimas. Kai kas mano, kad gerų naujienų skaitymas – tai savotiškas realybės neigimas, rožinių akinių užsidėjimas. Bet tai neteisinga prielaida.
Psichologė Barbara Fredrickson, žinoma dėl savo „išplėtimo ir kūrimo” teorijos, dešimtmečius tyrė, kaip teigiamos emocijos veikia žmogaus funkcionavimą. Jos išvada: teigiamos emocijos ne tik gerina savijautą čia ir dabar – jos plečia mūsų mąstymo lauką, didina kūrybiškumą ir ilgainiui kuria psichologinį atsparumą. Žmonės, kurie reguliariai patiria teigiamas emocijas, geriau susidoroja su krizėmis, kai jos ateina.
Taigi gerų naujienų skaitymas – tai ne pabėgimas nuo tikrovės. Tai investicija į gebėjimą su ta tikrove susidoroti.
Kasdienybė, kurią formuoja žodžiai
Praktiniai tyrimai rodo konkrečius dalykus. Žmonės, kurie sąmoningai riboja neigiamų naujienų vartojimą ir į savo dieną integruoja bent kelias teigiamas istorijas, po dviejų savaičių praneša apie geresnę miego kokybę, mažesnį nerimo lygį ir – tai įdomiausia – didesnį norą patiems imtis iniciatyvos savo bendruomenėje.
Tai vadinama „prosocialaus elgesio kaskada”. Kai matai, kad kažkas kitas padarė kažką prasmingo, tavo smegenys gauna signalą: tai įmanoma. Tai normalu. Tai verta.
Neigiamos naujienos daro priešingą dalyką – sukuria bejėgiškumo iliuziją. Pasaulis atrodo toks sugedęs, kad bet kokia individuali pastanga atrodo juokinga.
Kai skaitymas tampa gyvenimo būdu
Visa tai nereiškia, kad reikia užsidaryti informaciniame burbule ir apsimesti, kad karai nevyksta, o klimato krizė – tai kažkieno išgalvotas siužetas. Sąmoningas žiniasklaidos vartojimas – tai ne cenzūra sau, o higiena.
Lygiai kaip nesivalgai vien greito maisto vien todėl, kad jis prieinamas, taip ir informacinė dieta reikalauja pasirinkimų. Ir tie pasirinkimai turi pasekmių – ne abstrakčių, o labai konkrečių: kaip jautiesi ryte, kaip kalbi su kolegomis, kaip reaguoji į stresą, ar tiki, kad rytoj gali būti geriau nei šiandien.
Smegenys nėra pasyvūs žiūrovai to, ką joms rodome. Jos mokosi. Jos prisitaiko. Jos tampa tuo, ką maitini. Ir jei kasdien maitini jas baimės ir pykčio kokteiliu – nereikia stebėtis, kad pasaulis ima atrodyti kaip vieta, kurioje nėra prasmės nieko daryti.
Geros naujienos egzistuoja ne todėl, kad kas nors nori mums meluoti. Jos egzistuoja todėl, kad geri dalykai vyksta nuolat – tiesiog niekas jų taip agresyviai neparduoda. O gal laikas pradėti jų aktyviai ieškoti – ne iš naivumo, o iš grynai savanaudiškų paskatų: nes tai veikia.
